Hormūzo spąstai: karas įstrigo tarp blefo ir blokados ()
Kol Donald Trump kalba apie „sandorius“, o Hormūzo sąsiauris lieka uždarytas, ekspertas Michailas Krutichinas piešia niūrų scenarijų: derybos – tik dūmų uždanga, Irano režimas braška iš vidaus, o tikrasis karo rezultatas spręsis ne frontuose, o pačioje Teherano valdžios viršūnėje.
© https://www.youtube.com/watch?v=hrSEyWxYhdo
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pastarosiomis dienomis didieji žiniasklaidos kanalai, remdamiesi labai aukšto rango šaltiniais, tarsi varžėsi spėliodami, kiek truks karas su Iranu. Buvo minimos įvairios trukmės – nuo dviejų–trijų savaičių iki kelių mėnesių. Donaldas Trumpas savo pareiškimais aiškumo nepridėjo. Kartą jis sakė, kad Irane beveik nebeliko taikinių, kitą kartą grasino bausmėmis. Praėjusią savaitę jis dar kartą atidėjo smūgių Irano energetikos infrastruktūrai sudavimą 10 dienų – iki balandžio 6 d., nes derybos su Iranu yra „geros ir produktyvios“. Tik štai Hormūzo sąsiauris tebėra uždarytas. O IRR toliau smogia regiono šalims ir amerikiečių bazėms. Ką daryti JAV, arabų ir Izraelio koalicijai su gyvybingais ajatolų režimo likučiais – apie tai „Republic“ pasakojo orientalistas-iranistas ir naftos bei dujų rinkos ekspertas Michailas Krutichinas⌝.
– Operacija „Epic Fury“ susidūrė su kliūtimi – Hormūzo sąsiauriu. Dėl to JAV prezidentas padarė pauzę, pareikšdamas, kad sustabdė smūgius Iranui. Ir, kalbant Trumpo kalba, kokius kozirius jis dabar turi prieš Irano poziciją?
– Čia negalima kalbėti apie kokius nors kozirius. Reikia kalbėti apie tai, kad visi samprotavimai apie kokias nors derybas – tai veiklos imitacija, karinių veiksmų dūmų uždanga. Vyksta pasirengimas kokioms nors naujoms operacijoms, sprendžiant iš visko, įdomioms. Matome, kad į regioną atvyksta amerikiečių kariai, akivaizdžiai tam tikrai sausumos operacijai. Taip pat reikia kalbėti apie tai, kad šalys iškėlė viena kitai visiškai nepriimtinas sąlygas. Taigi derybos – tai apsimetimas. Jokių derybų nėra.
– Tai reiškia, kad tos 10 dienų, kurias Trumpas suteikė Iranui, yra tik naujos operacijos uždanga?
– Ne, tai tas pats, kai jis iškeldavo ultimatumą po ultimatumo ir nustatydavo paskutinį terminą po paskutinio termino, o iš tikrųjų tiesiog apsimetinėjo, kad veda derybas dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą sureguliavimo. Čia tas pats. Tai visiškai neturi nieko bendro su realybe. Tai tuščias plepėjimas.
– Jei derybos yra tuščios kalbos, o tuo pačiu metu didinamos JAV karinės pajėgos, tai reiškia, kad sausumos invazija neišvengiama?
|
– Tai taip pat gali būti būdas daryti spaudimą Iranui. Spaudimas dabar reikalingas ne tam, kad Irano vadovybė paskelbtų kapituliaciją, to vargu ar galima įsivaizduoti. Visų šių psichologinių atakų tikslas – įvesti nesutarimus į Irano vadovybę, kad jie nesuprastų, kas iš tikrųjų vyksta.
– Kaip žinome, atsakydamas į tai, Iranas jau pagrasino imtis didesnio masto atsakomųjų priemonių, įskaitant Hormūzo ir Persijos įlankų minavimą, jei JAV pradės operaciją, skirtą užimti Irano Chargo salą. Kaip vertinate tokios operacijos perspektyvas?
– Man nesuprantama, kokia prasmė užimti Charg salą. Iraniečiai per naftotiekius į salą tiekia naftą, kurią išgauna savo telkiniuose. Jei ši sala pereis į amerikiečių ar kieno nors kito kontrolę, tai reikš, kad jie savo naftą atiduoda kam nors kitam. Ar tai realus scenarijus? Negaliu to įsivaizduoti.
Todėl kontrolė virš šios salos Hormūzo įlankos šiaurinėje dalyje niekam nesuteikia jokių pranašumų. O iraniečiai tiesiog nustos ten tiekti naftą – ir viskas.
© ELIF AKAR / ANADOLU / ANADOLU PER AFP
– Jei vis dėlto sausumos operacija taps neišvengiama, tai, jūsų nuomone, kur ją būtų efektyviau vykdyti?
– Aš abejoju, ar operacija būtina netgi Hormūzo sąsiauryje. Jei netgi po labai rimtos operacijos užimtumėte kelis šimtus kilometrų Irano pakrantės, Kešmo salą ir ten esantį Bender Abaso miestą, tai vis tiek neišgelbėtų Hormūzo sąsiaurio nuo Irano dronų. Nes juos galima paleisti iš Irano teritorijos gilumos palei farvaterį, kur plaukia tanklaiviai. Todėl tokios operacijos prasmė yra labiau propagandinė nei karinė, o tuo labiau ekonominė.
– Taigi norite pasakyti, kad Hormūzo sąsiauris iš tiesų tapo tuo kliuviniu, kuris atvedė „Epic Fury“ operaciją į aklavietę? Ir būtent dėl to Trumpas daro pauzę po pauzės, užtikrindamas, kad sugebės sudaryti sandorį su Iranu?
– Na, kodėl gi aklavietė? Operacija vykdo dvi pagrindines užduotis. Galbūt net tris. Pirmoji užduotis – atimti iš Irano galimybę kurti atominę bombą. Antroji užduotis – atimti iš Irano galimybę (arba smarkiai sumažinti šią galimybę) leisti balistines raketas į kitas šalis. Trečioji – atimti iš Irano galimybę finansuoti teroristus visuose Artimuosiuose Rytuose. Paskutinį uždavinį sėkmingai sprendžia Izraelis. O valstybės santvarkos pakeitimo karine invazija išspręsti neįmanoma. Iranas – pernelyg didelė šalis su milžiniška gyventojų mase.
Šį uždavinį turės spręsti patys iraniečiai. Kariniu ir ekonominiu požiūriu susilpnėjęs Iranas susidurs su dideliu savo piliečių nepasitenkinimu. Ir, atrodo, jie turės savo žodį keičiant režimą.
Kalbant apie mano jau išvardytas užduotis, jos sprendžiamos sėkmingai. Irano režimas karine prasme patyrė visišką pralaimėjimą. Bet tai dar ne viskas. Dar liko daug nesunaikintų karinių objektų. Taikiklyje yra ne tik vadavietės, bet ir karinė pramonė. Smūgiai suduodami gamykloms, kuriose gaminamos raketos ir joms skirtas kuras, naikinama įranga, skirta dronų gamybai – viskas, kas gali būti panaudota karui. Taip pat griaunamas represinis aparatas: garnizonai, ginklų sandėliai, kareivinės, IRGK objektai, „Basij“ (Irano pusiau karinė milicija, viena iš penkių „jėgų“, sudarančių IRGK. – Republic), policija.
– Kaip tokioje situacijoje elgtis naftos tiekėjams? Žinome, kad Iranas neprieštarauja „nepriešiškų“ laivų praėjimui, bet reikalauja perduoti jam visą informaciją apie laivus, norinčius praplaukti Hormūzo sąsiaurį, praneša, pavyzdžiui, „Bloomberg“. Ar pagal jūsų turimą informaciją tai tikrai tiesa?
– Taip, kai kurie laivai praplaukia. Matome Indijos ir Kinijos krovinius. Tai trys ar keturi laivai per parą. Irano nafta praplaukia per Hormūzo sąsiaurį, jiems kažkaip leidžiama eksportuoti. Tačiau kalbėti apie laivybos atkūrimą dar per anksti, nes anksčiau per šią sąsiaurį plaukdavo 20 % naftos, patenkančios į pasaulinę rinką. O dabar, kai kalbama apie vieną ar du tanklaivius per parą, diskusijos apie tai, ar Iranas ką nors leidžia, ar ne, yra beprasmės. Kai prasidės tanklaivių eismas, tada bus galima spręsti, kiek jis atsigavo.
– Taip pat pasirodė žinia, kad Iranas pradėjo rinkti iki 2 mln. dolerių iš laivų už „saugų praėjimą“ per Hormūzo sąsiaurį. Pavyzdžiui, per sąsiaurį praplaukė kinų laivas. 2 mln. dolerių – tai daug ar mažai?
– Irane ką tik pasirodė įstatymo projektas, jis jau pateiktas parlamentui. Jo esmė ta, kad galima imti mokestį už praplaukimą per Hormūzo sąsiaurį. Tam nėra jokio teisinio pagrindo. Esą iraniečiai kreipėsi į Tarptautinę jūrų organizaciją su pasiūlymu patvirtinti jų projektą dėl mokesčio už praplaukimą šiuo sąsiauriu. Bet tai nepraeis, nes tai tarptautinė sąsiauris. Jis reguliuojamas tarptautinėmis taisyklėmis, o ne Irano. Taigi pranešimą, kad paėmė ir sumokėjo Iranui 2 mln. dolerių už plaukimą per sąsiaurį, palikime žurnalistų sąžinei. Bet net jei taip, tai nedaug. Jei įprastame tanklaivyje yra du milijonai barelių, tai tik vienas doleris už barelį. Taigi tai nėra didelė suma.
– Pasakykite, ar yra kokių nors kitų naftos transportavimo variantų, išskyrus šį sąsiaurį? Pavyzdžiui, toks. Kiek jie yra realistiški?
– Taip, kai kurios šalys sugeba plėsti alternatyvius maršrutus. Pavyzdžiui, Irako vyriausybė susitarė su kurdų valdžia, kad per Kurdistaną į Turkiją ir Turkijos uostą Džeichaną būtų leidžiama transportuoti daugiau Irako naftos. Saudo Arabija naudoja naftotiekį, kuris eina į Raudonąją jūrą. Tačiau ten negalima praleisti daug naftos – nuo penkių iki septynių milijonų barelių per parą. Kol kas kitų maršrutų nėra. Pasiūlymų yra labai daug. Tačiau visi pasiūlymai kol kas yra tik popieriuje. Todėl šiuo metu jų neįmanoma įvertinti.
© Omar Zaglou / ANADOLU / ANADOLU PER AFP
– Dėl Hormūzo sąsiaurio blokavimo kenčia ne tik naftos tiekėjai iš Artimųjų Rytų, bet ir kitos šalys, įskaitant Europos. Pavyzdžiui, Londonas pasiūlė surengti Didžiojoje Britanijoje viršūnių susitikimą dėl Hormūzo sąsiaurio atblokavimo, rašo „Politico“. Siūloma sukurti koaliciją, kuri užsiimtų laivybos atnaujinimu ir saugumo užtikrinimu regione. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Apie Londoną ir Europą net neverta kalbėti – tai visiška bejėgiškumas Artimųjų Rytų atžvilgiu. Šiuo klausimu jie nieko nedarė, nedaro ir, išskyrus tuščiažodžiavimą, nieko ir nesiruošia daryti.
– O kaip Rusija turėtų elgtis šiuo klausimu? Rusija, kaip žinome, remia Iraną šiame konflikte ir ryžtingai pasisako prieš „JAV hegemoniją“. Tačiau tuo pačiu metu ji yra ir karo naudos gavėja: akivaizdu, kad naftos kainų kilimas jai naudingas. Klausimas tik tas, kiek tai truks ir ar kiti minusai neatsvers šio pliuso?
– Rusija neturi jokių politinių svertų Artimuosiuose Rytuose. Taip, Rusija gali veikti kaip ginklų tiekėja. Tačiau dabar ryšiai yra labai sutrikę. Galimybės tiekti Iranui dronus ar jų komponentus yra labai ribotos. Karinė įtaka taip pat artima nuliui.
O kalbant apie didelius pinigus, kuriuos Rusija gali gauti iš naftos eksporto, reikia atsižvelgti ir į kitus veiksnius. Matome, kad visas Rusijos naftos eksportas, kuris vyko per Baltijos jūrą, nutrūksta, nes Ust-Luga ir Primorskas jau ne pirmą kartą patyrė smarkų bombardavimą. Ir, atrodo, šių terminalų eksploatacija bus nutraukta. Ir kas liks? Arktyje yra keletas vietų, iš kurių galima eksportuoti. Tolimuosiuose Rytuose kažką išvežti. O Novorosijskas, manau, taip pat gyvena paskutines dienas. Jei ukrainiečiai jam tinkamai smogs, tai ir iš Juodosios jūros Rusijos naftos eksportas bus nutrauktas.
Taigi, nafta pabrango. Bet kaip galima uždirbti didelius pinigus, jei tos naftos negalite eksportuoti ir parduoti?
– Apskritai, iki kokios vertės gali pakilti naftos kaina, atsižvelgiant į tai, kad per Hormūzo sąsiaurį, kaip jūs sakėte, praeina tik 20 % pasaulio naftos?
– Naftos kainos prognozavimas – tai tuščias plepėjimas ir nedėkingas užsiėmimas.
– Tada pakalbėkime apie tai, kas dabar vyksta pačiame Irane. Jūs jau minėjote, kad Trumpas siekia įvesti nesutarimus į Irano vadovybę. Jūsų nuomone, kiek tai veiksminga?
– Taip, elitas susiskaldęs. Kai kuriuose valdžios lygmenyse vyksta dezertyravimas, daugelis bėga ir deklaruoja lojalumą nuverstos Pahlavi dinastijos sosto įpėdiniui. Tai reiškia, kad kalbėti apie vienybę ir gerą veiksmų koordinavimą ten nebetinka. Mano nuomone, situacija ten yra gana beviltiška. Jie nežino, ką daryti. Dvasinis vadovavimas visiškai prarastas. O visa Islamo Respublika buvo sukurta tam, kad vykdytų vieno diktatoriaus-teologo valią. Dabar jo nėra. Kaip ir nėra jo pakaitalo. O liko kažkokia chunta, IRGK generolų grupė. Jie nežino, ką daryti, nes izraeliečiai juos vieną po kito išmuša. Ir kas ten gali ką nors nuspręsti? Vos tik pasirodo žinia, kad kažkoks politikas galbūt derasi su amerikiečiais, jis akimirksniu pabėga į krūmus ir šaukia: „Tai ne aš! Dėl Dievo meilės, manęs neįtarkite“. Tai reiškia, kad ten rasti ką nors, su kuo būtų galima derėtis, dabar visiškai neįmanoma.
– Kaip apskritai vertinate tolesnes Trumpo operacijos perspektyvas, atsižvelgiant į Hormūzo sąsiaurio veiksnį?
– Tai bet kuriuo atveju teisinga karinė operacija. Ji pašalina islamo terorizmo vėžinį auglį dideliame regione. Ir daugelis regiono šalių, pavyzdžiui, Persijos įlankos arabų valstybės, priėmė šį karą kaip savo. Jos puikiai supranta, kad su terorizmu reikia baigti. Ir amerikiečiai su izraeliečiais su tuo sėkmingai susidoroja. Jie valo regioną nuo islamo radikalizmo.
Vis dėlto visiškas susiskaldymas ir svyravimas Irano vadovybėje galiausiai lems tai, kad Islamo Respublikos istorija pagaliau baigsis, o jos vietoje atsiras pilietinė valstybė, kuri nebus terorizmo plitimo šaltinis.
Aš optimistiškai žiūriu į Artimųjų Rytų ateitį. Ten visiškai įmanoma užmegzti visų valstybių bendradarbiavimą tiek energetikos plėtrai, tiek bendram klestėjimui.
Kalbant apie Hormūzo sąsiaurį, anksčiau ar vėliau išeitis iš šios situacijos bus rasta. Nes egzistuoja naftos rinka. Kai atsiranda deficitas ir kyla kainos, vartotojų šalys iš karto ieško galimybių pakeisti brangią naftą. Jau matome, kaip kai kuriose vietose pereina prie kitų energijos šaltinių, įvedamos energijos efektyvumo ir taupymo programos, pereinama prie „žaliosios“ energetikos, ieškoma naujų naftos tiekimo maršrutų, atgaivinamos naujos telkinių plėtros programos kitose šalyse. Todėl rinka anksčiau ar vėliau suras savo kelią ir stabilizuosis.
⌝RF Teisingumo ministerija laiko „užsienio agentu“
E. Senčin
republicmag.io
