Butas pigesnis už kapą: jie pasiekė dugną – gyvųjų namai virsta urnų saugyklomis ()
Atkreipė dėmesį.
© https://www.pexels.com/ru-ru/photo/30934412/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Analitikas Tomaž Vargazon socialiniame tinkle „Quora“ atkreipė dėmesį į šiurpią Kinijos ekonominę realybę: dėl milžiniškų laidojimo kainų ir nuvertėjusio būsto gyventojai tuščius apartamentus pradėjo naudoti kaip urnų saugyklas.
„Vakar pasirodė naujiena, kurią palaikiau balandžio 1-osios pokštu, bet paaiškėjo, kad tai tiesa. Kinija uždraudė vadinamųjų „pelenų butų“ praktiką, kai tuščiame bute laikomi kremuoti giminaičių palaikai. Kapavietės brangios, o tuščių butų – daugybė, todėl pigiau paversti tuščią butą savotišku kapu. Ši praktika tapo tokia paplitusi, kad įsikišo centrinė valdžia ir ją uždraudė.
|
Žvelgiant paviršutiniškai, tai jau savaime blogai – butas, kainuojantis mažiau nei kapo duobė, yra tikra siaubo istorija. Tačiau esmė net ne čia. Tai tik užkandis. Kinijos kartų pasiskirstymas šiek tiek skiriasi nuo Vakarų. Jų „bumerių“ kartos atitikmuo – staigus gimstamumo šuolis po mažo gimstamumo ir išgyvenamumo laikotarpio – įvyko vėliau dėl civilinio karo ir Mao reformų. Jų banga prasidėjo 1963 m. (iškart po „Didžiojo šuolio“ pabaigos) ir truko maždaug iki 1981 m., kai dėl „Vieno vaiko politikos“ gimstamumas per kelerius metus tiesiog nulėkė nuo skardžio. Kinijoje yra milžiniška grupė žmonių, kuriems dabar 45–63 metai, o vėlesnės kartos yra daug mažesnės.
Kinija taip pat neturi patikimos pensijų sistemos, todėl ši gausi karta visada tikėjosi gyventi iš sukaupto turto ir taupė lyg pamišę. Kinijos valiutos kontrolė yra pagarsėjusi, tad jie negalėjo pirkti akcijų užsienyje; vietinės akcijos buvo arba niekam vykusios, arba rezervuotos elitui. Todėl jie pirko vienintelį daiktą, kuris atrodė garantuotas ir kurio vertė stabiliai augo: butus. Didžiausios Kinijos kartos istorijoje pensijų santaupos yra įkalintos nekilnojamajame turte. O dabar tie butai kainuoja mažiau nei kapavietės – tiek mažai, kad taupumo sumetimais paverčiami kapais.
Ši karta taip pat artėja prie pensinio amžiaus ir per ateinančius 10–15 metų masiškai pasitrauks iš darbo rinkos. Pačios didžiausios kartos yra tos, kurios gimė septintojo dešimtmečio pabaigoje, vėliau gimstamumas natūraliai mažėjo. Šiuo metu Kinijoje padėtis prasta, tačiau artimiausiais metais viskas sprogs dar stipriau, nes vis didesnė našta kris ant vis mažesnių ir skurdesnių kartų pečių. To nebeįmanoma sustabdyti.
Kinams derėtų pasimėgauti gyvenimu, kol dar gali. Jų ateitis bus tokia pati kaip dabartis, tik su dar mažesniu atlygiu.“
