Šokiruojanti klestėjimo formulė: kodėl šalys turtėja eksportuodamos žmones, o ne aukštąsias technologijas? ()
Ji investuoja į žmones, kurie tampa gyvais „pinigų siurbliais“.
© BrayLockBoy, CC BY-SA 4.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:20_and_50_Euro_banknote_straps_delivered_by_G4S.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ar kada susimąstėte, kad sėkmingiausia eksporto prekė gali būti ne „Tesla“ automobiliai ar lazerinės technologijos, o... jūs pats? Kol ekonomistai ginčijasi dėl pramonės revoliucijų, kai kurios pasaulio dalys atrado genialų, bet kontroversišką būdą krautis turtus. Tai priklauso nuo vienintelio faktoriaus: kurioje pasaulio pusėje nutūps jūsų „popierinis lėktuvėlis“.
Naftos bumas be nė vieno gręžinio
Dauguma mano, kad didžioji dalis pinigų Indijos Keralos valstijoje gaunama iš kokosų riešutų. Šis Pietų Indijos regionas garsėja idiliškais užutėkiais ir kvapnia virtuve, tačiau tikroji jų klestėjimo paslaptis smirda... Persijos įlankos nafta.
|
Nors Kerala neturi nė vieno naftos bokšto, jos ekonomika tiesiogiai priklauso nuo barelių, trykštančių tūkstančius kilometrų nutolusiame Hormūzo sąsiauryje. Tai – „žmogiškojo eksporto“ fenomenas, kuris meta iššūkį tradicinei sampratai apie valstybių turtėjimą.
Žmogiškieji resursai kaip strateginė prekė
Nuo pat Artimųjų Rytų naftos bumo pradžios prieš pusę amžiaus, keraliečiai tapo pagrindine regiono varomąja jėga. Evoliucija buvo akivaizdi:
- pradžia – juodadarbiai valytojai ir statybininkai;
- šiandien – kvalifikuoti tarnautojai, IT specialistai, slaugytojai ir pardavėjai.
Skaičiai atima žadą: Persijos įlankoje šiuo metu gyvena apie 1,7 mln. keraliečių. Tai sudaro net 5 % visos valstijos gyventojų ir beveik 11 % jos aktyvios darbo jėgos.
Eksportas, kuris grįžta doleriais
Tai nėra tiesiog „protų nutekėjimas“. Tai – aukšto efektyvumo ekonominis modelis. Kol šalys investuoja milijardus į gamyklas, kurios gali pasenti, Kerala investuoja į žmones, kurie tampa gyvais „pinigų siurbliais“. Šie migrantai namo siunčia milžiniškas sumas, kurios kelia vietinį vartojimą, nekilnojamojo turto kainas ir švietimo lygį.
Tačiau kyla esminis klausimas: ar tai tvari ateitis, ar pavojinga priklausomybė nuo svetimų technologijų ir išteklių? Ar gali valstybė išlikti galinga, jei jos geriausi „produktai“ kuria vertę kitiems, o namo grįžta tik skaitmeniniai skaičiai banko sąskaitose?
Viena aišku – popierinis dolerio lėktuvėlis Keralai kol kas neša realų aukso lietų.
