Sąjungininkai atsitraukė! Varikliai, dujos, degalai? Atsiprašau, bet ne... ()
O jau savo pačios „įtakos sferoje“ Kremliaus pralaimėjimas matomas plika akimi.
© DI (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vienas po kito „ištikimi sąjungininkai“ nusisuka nuo Maskvos. Vieni bando tai daryti gana taktiškai, kiti net nesirūpina regimybe. Vengrija, Sirija, Venesuela, svyruojanti Serbija, silpstantis Iranas, gilioje krizėje skendinti Kuba ir viena po kitos byrančios Afrikos šalys – tai dar pusė bėdos. Blogiau, kai net „savame kieme“ nebėra kuo pasikliauti.
Skaudžiausias smūgis pastarosiomis dienomis buvo Kinijos atsisakymas tiekti Rusijai laivų variklius, reikalingus laivybai Šiaurės jūrų keliu Arktyje pradėti. Kadaise pavyzdinis buvęs Rusijos ir Kinijos strateginio bei energetinio bendradarbiavimo projektas mirė.
Pekinas eilinį kartą atmetė ir antrąjį bendrą projektą, kurį Putinas jau ne vienerius metus atkakliai stumia – dujotiekį „Sibiro galia-2“. Kinija nejaučia dujų deficito, ji gali jų pakankamai pigiai įsivežti iš bet kurios krypties. Todėl ji nemato priežasties pirkti dujas iš Rusijos „vardan draugystės“. Ji reikalauja Rusijos vidaus kainos – 50 USD už tūkstantį kubinių metrų, tai yra kelis kartus mažiau, nei nori Rusija.
Beje, pastaruoju metu, užuot buvusi energijos eksportuotoja į Kiniją, Rusija netikėtai tapo importuotoja. Benzino deficitas, atsiradęs dėl Ukrainos smūgių į naftos perdirbimo gamyklas, privertė ją įsivežti degalus iš Kinijos, kaip ir iš Indijos. Tik tiek, kad abi šios šalys neturi kažkokių ypatingų perteklių eksportui, todėl jų pagalba yra ribota.
O jau savo pačios „įtakos sferoje“ Kremliaus pralaimėjimas matomas plika akimi. Visa buvusi sovietinė Vidurinė Azija – in corpore – ekonomiškai greitai dreifuoja Kinijos link. Kazachstanas uždraudė importuoti didžiąją dalį rusiškų grūdų, nelabai skuba siųsti benzino ir faktiškai prisijungia prie sankcijų. Kirgizija taip pat daugiau apsimeta, kad „nori padėti“, nei realiai tai daro.
Uzbekistanas sodina į kalėjimą kiekvieną, kuris užsirašo į Rusijos kariuomenę, ir kartas nuo karto smerkia Rusiją dėl imigrantų iš šios šalies persekiojimo. O Azerbaidžanas beveik atvirai stoja Ukrainos pusėn, kovoja su bet kokia Rusijos įtaka savo šalyje ir nuolat keičiasi su Kremliumi politiniais smūgiais.
Apie Armėniją apskritai nėra net ką kalbėti – ji „nusisuko“ nuo KSSO gynybos aljanso su Rusija ir vis labiau artėja prie Vakarų. Maža to, ji greitai gerina savo santykius su Azerbaidžanu ir Turkija, atidaro su jais transporto koridorius ir nebesileidžia Maskvos manipuliuojama.
Moldova sparčiu žingsniu eina į Rumunijos glėbį, palieka NVS ir laiko Rusiją priešu. Kas lieka? Sakartvelas? Nors jis laikinai ir yra politiškai kontroliuojamas Rusijos įtakos agentūros, tačiau iliuzijų nėra – pasitaikius pirmai progai, atsiims Abchaziją ir Pietų Osetiją. Tbilisyje viskas gali pasikeisti per vieną dieną. Tadžikistanas? Baikit juokus. Mianmaras? O kur tai yra?
Iš esmės visur aplink Kremlių – jei ne priešai, tai išdavikai, ir Rusijos propaganda nebespėja kasdien „imti į taikiklį“ vis kito priešininko. O juk dar reikia kiekvieną dieną „grumtis“ su Ukraina ir kaskart „įkrėsti“ Lenkijai, Baltijos šalims, Suomijai, Japonijai, NATO bei ES kaip visumai, taip pat švelniai įmesti kelis karčius žodžius į Trumpo daržą.
Tiesą sakant, Putinui teliko – neskaitant Šiaurės Korėjos – tik Baltarusija. Jos kariuomenė, tiesa, netrokšta prisijungti prie karo su Ukraina, bet iš jos galima gana brutaliai „melžti“ maistą ir benziną, kai Rusijoje jų trūksta.
Problema ta, kad Baltarusija per mėnesį pagamina tiek degalų, kiek Rusija sunaudoja per vieną dieną, tad tiekimas iš šios krypties Putino nelabai gelbėja.
Rusijos kaimynai mato jos silpnumą ir vertina tai kaip galimybę ištrūkti iš jos įtakos sferos bei sustiprinti savo politinę nepriklausomybę, – apibendrina „EUObserver“.
.png)
_144614.jpg)
.jpg)
.jpg)
