Maksimas Starčakas apie Rusijos branduolinį šantažą ir jo pasekmes: „Vienu branduoliniu smūgiu karo Ukrainoje laimėti nepavyks, o atsakas gali suteikti gerokai daugiau nemalonumų“

Per du karu Ukrainoje metus Vladimiras Putinas ir jo propagandistai, kad priverstų Vakarus atsisakyti karinės pagalbos Kyivui, ne kartą viešai grasino panaudoti branduolinį ginklą. Ir jeigu pirmais karo metais šie grasinimai pasaulio bendruomenę iš tiesų gąsdino, tai dabar, dėl pernelyg dažno naudojimo, į juos nustojo kreipti dėmesį. Bet ar iš tiesų pasaulis stovi ant branduolinio karo slenksčio? Kodėl Maskva galvoja, kad įmanoma šantažuoti Vakarus branduoliniu ginklu? Ko siekia Putinas ir ar jis pasirengęs iš tiesų paspausti mygtuką „branduoliniame lagaminėlyje“? Į šį ir kitus Republic klausimus atsako Rusijos branduolinės politikos ekspertas, Queen's universiteto (Kanadoje) Tarptautinės ir gynybos politikos centro mokslo darbuotojas Maximas Starchakas.

— Vienoje iš naujausių savo skilčių sakote, kad Maskva branduolinio šantažo nenutrauks, net jeigu Vakarai pripažintų pralaimėję kovą su ja Ukrainos fronte. Negana to, įtikėjusi, kad jai negali sukliudyti, elgsis vis agresyviau. Kodėl Rusija jaučiasi, kaip sakote, stipresne puse? Nes rodo, kad ji pasirengusi pažeisti tabu, o Vakarai – ne? Ar yra kitų priežasčių?

— Rusija jaučiasi stipresnė, nes pasirengusi kentėti ir laukti. Maskvoje įsivaizduojama, kad sankcijos nebaisios, KPK vystosi, Vakarai nevieningi, jų elitas silpnas. Ji užgrobė ir laiko nemenką dalį Ukrainos teritorijos dalį, projektuoja jėgą į likusią Ukrainos teritoriją ir iš dalies, į NATO šalis. Be to, Putino Rusija įsitikinusi, kad branduolinis ginklas jai garantuoja jeigu ne pergalę, tai bet jau pralaimėjimo nebuvimą. Tai yra, Rusija pasirengusi žaisti ilgai ir jaučia galutinės pergalės galimybę. Kol kas tai momentinis pojūtis. Mes nežinome, kaip Maskvos įsivaizdavimai kis einant laikui. Šiuo atveju realybė nesvarbi, čia psichologijos sritis. Rusija jaučiasi išlaikanti būtiną jai jėgos projektavimo Vakarams lygį.

— Ką turėjote omenyje, kalbėdamas apie agresyvesnį Rusijos elgesį? Į ką Putinas ims pretenduoti, jeigu pasieks savo Ukrainoje?

— Turėjau omenyje, kad jeigu Rusija ir Vakarai susitars dėl Ukrainos, tai nereikš taikos. Rusija supras, kad veikė teisingai ir gali pretenduoti į daugiau. Rusiją domina pasaulio padalijimas į įtakos zonas. Ir ji panūs susitarti su Vakarais dėl kažkokio naujo pasaulio, kuriame jos vaidmuo būtų lemiamas, o kadangi Vakarai su tuo nesutiks, Rusija vykdys hibridinius karus, kišis į rinkimus, pirks prorusiškus kandidatus. Visa tai lydės jėgos demonstravimas. O jeigu tokia taktika postsovietinėje erdvėje neveiks, vadinasi, vėl rengs karinį įsiveržimą pakeisti režimą į prorusišką.

— Kaip elgsis Maskva, jeigu, atvirkščiai, Vakarai pasieks iš jos pralaimėjimo Ukrainoje pripažinimo? Kiek tai realistiška? Ar tai užbaigs branduolinius grasinimus?

— Niekas nepasikeis. Ukrainos klausimas Rusijai — vienas iš daugelio. Yra ir kitų regionų, kur Rusija nori išlaikyti ir didinti įtaką. Yra kitų saugumo problemų Europoje, dėl kurių jis nesutaria su Vakarais. Pralaimėjusi Ukrainą, Rusija kaups jėgas naujai eskalacijai, nes pagrindinė eskalacijos priežastis yra siekis išlaikyti putinišką režimą.

— O tai Vakarai savo poziciją laiko silpnesne? Susidaro įspūdis, kad į branduolinius Putino grasinimus jau nustojo reaguoti, ir toliau padeda Ukrainai. Kaip, jūsų manymu, šioje situacijoje turėtų elgtis Vakarai?

— Į branduolinius grasinimus iš tiesų jau nebekreipia tiek dėmesio, kaip anksčiau, nes Rusijos atstovai juos naudoja bet kokiu klausimu. Žinoma, į Rusijos branduolinį faktorių atsižvelgiama, niekas nenori šiame konflikte išprovokuoti branduolinio ginklo panaudojimo. Bet visgi, Vakarai iš pat pradžių galėjo sprendimus priiminėti drąsiau. NATO — branduolinis aljansas, JAV — branduolinė valstybė, tai yra, aktyviau palaikyti Ukrainą galimybių buvo. Rusija juk irgi bijo NATO. Rusijos branduoliniai grasinimai labai garsūs, o faktinis jos atsakas labai atsargus ir ribotas. Jeigu Rusija nebijotų NATO, tai seniausiai būtų smūgiavusi vakarietiškos ginkluotės perdavimo punktui Rzeszówе.

— Pasak jūsų, sutikti su kuo nors mažiau, nei nuolaidos kare su Ukraina, Maskva nenori ir pasirengusi laukti, ir todėl pasaulio laukia nekontroliuojamas branduolinės galios demonstravimas ir priešpriešos su nenuspėjamomis pasekmėmis metai. Sakote, šioje sferoje tikėtini konkretūs Rusijos veiksmai. Kokie, pavyzdžiui?

[Vokietija] Fantastiškai geros kainos 4in1 suvirinimo aparatas. Tinka ir profesionalams. Paskutiniai vienetai 4167 3 Labai gera kaina Iš Vokietijos, itin retas atvejis Greitas ir saugus pristatymas Paskutiniai vienetai Ypatingai kokybiškas ir funkcionalus įrankis Išsamiau

— Kaip besibaigtų Ukrainos klausimas, konfliktas su Vakarais neišnyks. Nervins Vakarų kariuomenės besiribojančiose su Rusija NATO šalyse. Priešraketinės gynybos ir JAV taktinio branduolinio ginklo Europoje problema išliks. Liks Vakarų nepasirengimas atiduoti Rusijai postsovietinę erdvę.

Kad išspręstų šiuos klausimus, Rusija, kaip ir Ukrainos atveju, eskaluos situaciją. Tai ji gali daryti įvairiai: kurdama ir dislokuodama vidutinio nuotolio raketas prie vakarinių Rusijos sienų, demonstratyviai bandydama strategines ir taktines raketas, atlikdama daug ir stambių karinių mokymų, gausindama strateginę puolamąją ginkluotę, atlikdama branduolinius bandymus (nebūtinai antžeminius), demonstratyviai dislokuodama papildomą branduolinę ginkluotę šalies vakaruose sukurdama atskirus karinius padalinius, įkeldama branduolinę ginkluotę į vakarų šalių pasienyje patruliuojančius bombonešius, dažnesniais ir demonstratyviais branduolinių ginklų nešėjų patruliais prie JAV sienų, branduolinės strategijos peržiūrėjimu, sukuriant daugiau priežasčių panaudoti branduolinį ginklą. Kaip matome, eskalacijos kopėčiose dar daug pakopų, ir Rusijai yra kuo gąsdinti Vakarus.

— Kaip rimtai Vakaruose priimti Putino žodžiai apie branduolinės doktrinos peržiūrėjimą, nustatančią branduolinio smūgiavimo pirmiems situacijas? Ką šie grasinimai reiškia? Argi dabartinėje doktrinoje ir taip nėra plačiai traktuojama „grėsmė valstybės egzistavimui“, kurią Putinas tapatina su savo valdžia?

— Pareiškimas buvo nekonkretus: neatmetame galimybės įtraukti, galvojame, ką kaip pakeisti. Pareiškimas padarytas, tiesiog zonduojant Vakarų elitų reakciją. Vakarai reagavo ramiai, kai į eilinį branduolinį grasinimą, kurių jau buvo iki kaklo. Čia nesvarbu, užtenka esamos doktrinos, ar ne. Maskvoje mato, kad branduolinis sulaikymas neveikia, Vakarai branduolinio ginklo nebebijo, o tai reiškia, baimę reikia sugrąžinti. Rusija ieško naujų eskalacijos būdų, kad išsigandę Vakarai sutiktų su Rusijos reikalavimais. Bet jeigu dar prieš metus šis žingsnis būtų priimtas, kaip labai pavojingas, tai dabar tokio efekto jau nebus. Rusijos branduolinių ginklų Vakarai nepamiršo, tačiau ir toliau padėjo Ukrainai. Branduolinės doktrinos pakeitimas taps dar vienu eskalacijos žingsniu, bet įtaka bus formali. Tiesiog gali išnykti idėjos siųsti Vakarų kariuomenes į Ukrainą. Tačiau jos iš pat pradžių buvo utopinės.

— Kiek pavojinga Putino sudaryta sąjunga su Kim Čen Inu jo vizito Pchenjane metu? Kaip į tai turėtų reaguoti JAV ir Kinija?

— Suartėjimas labai situacinis. Rusija nieko, be raketų, iš KLDR negaus. Tiekti ten kokią nors ginkluotę, siekiant įbauginti JAV, irgi nepavyks. Visų pirma, Rusijai su bet kuo dalintis savo naujausia ginkluote nenaudinga. Tai technologijos, karinis ir intelektualinis resursas. Baltarusia metų metais prašė „Iskanderų“ ir gavo tik neseniai. Su KLDR tokio artimumo nėra, o tai reiškia, šiuolaikinę rusišką ginkluotę jai gauti bus dar sudėtingiau. Antra, net jeigu KLDR ką gaus — padėties tai nepakeis. Ji ir taip turi JAV teritoriją pasiekiančias raketas, jeigu gaus dar ką, jos grėsmės laipsnis nepadidės. Jis ir taip aukštas. Pasibaigus karui su Ukraina, Rusijoje apie KLDR greitai pamirš.

— Rusija grasina taktiniais ginklais, neseniai Izraelis pareiškė apie „paskutiniojo teismo dienos ginklus,“ branduolinį ginklą baigia sukurti Iranas. Ar yra branduolinio ginklo panaudojimo artimiausiu metu tikimybės vertinimų?

— Ši branduolinė retorika bendrai susijusi su didelėmis pasaulio saugumo problemomis. Visa tai skamba grėsmingai, tačiau reikia suprasti, kad faktiškai branduolinis aktyvumas pasaulyje nedidėja. Veikiau laikosi stabiliame lygyje. Atliekami žingsniai — ganėtinai atsargūs. Strateginiai povandeniniai laivai ir bombonešiai nepriplaukia prie priešininko krantų ir nacionalinių sienų nepažeidžia. Branduoliniai mokymai daugiau neatliekami, o jų mastai nusileidžia šaltojo karo laikams. Balistinių tarpkontinentinių raketų bandymų nedaugėja. Branduolinių bandymų, kaip ir anksčiau nėra.

Taip, Rusija pareiškė, kad dislokavo branduolinius ginklus Baltarusioje, tačiau to faktinių patvirtinimų ekspertai neužfiksavo. JAV branduolinio ginklo nešėjų pasirodymas kokiuose nors regionuose – laikinas. Rusija kuria kažkokias „super-puper-raketas“, tačiau faktiškai negali pademonstruoti jų net bandymuose. Rusija ir JAV kuria vidutinio nuotolio raketas, kurios buvo uždraustos Vidutinio ir artimojo nuotolio raketų likvidavimo sutartimi (INF Treaty), tačiau pastoviai kol kas jos niekur nedislokuotos.

Vienintelis dalykas, kuris iš tiesų vyksta — raketinės branduolinės ginkluotės augimas Kinijoje. Taip, pasaulis palaipsniui slyst link aštrios konfrontacijos, tačiau tai nereiškia, kad rytoj viskas grius, bus branduolinis smūgis ar prasidės Trečiasis pasaulinis karas. Ant eskalacijos kopėčių dar daug pakopų, ir neabejoju, kad šalys žengs po vieną ir jų neperšokinės.

— Pasauliui pirmą kartą po dešimtmečių pertraukos iškilo branduolinio karo grėsmė. Praėjusiame amžiuje, šaltojo karo metais pasaulis buvo rimtai įbaugintas milijonus gyvybių, jei ne visą pasaulį, galinčio sunaikinti branduolinio konflikto galimybės, kas atsispindėjo ir pasaulinėje kultūroje. Remiantis jūsų stebėjimais, dabar pasaulis taip pat rimtai vertina dabartinę grėsmę?

— Kuo skiriasi dabartinė priešprieša nuo šaltojo karo laikų — tuomet pasaulis buvo padalintas į ideologines zonos ir šalys realiai rengėsi karui. Anksčiau būdavo atliekami mokymai, imituojantys pasaulinį karą, didelę SSRS ir JAV priešpriešą, dabar visi mokymai — tai agresijos atrėmimo viena regionine kryptimi spektaklis. Anksčiau šalys vykdydavo branduolinius bandymus — antžeminius, atmosferinius, požeminius. Dabar to nėra. Anksčiau daugėjo raketinės ir branduolinės ginkluotės. Dabar to kol kas nevyksta. Galų gale, anksčiau Vakarai į branduolinius grasinimus buvo linkę atsakyti branduoliniais grasinimais. Dabar to nėra.

Mažo ir vidutinio nuotolio raketų Europoje nėra, naujos NATO šalys branduolinių JAV ginklų negavo, JAV nepradėjo varžytis su Rusija kuriant jūrines branduolines supertorpedas. Pasaulis tapo humaniškesnis ir aštriau reaguoja į gyventojų žūtis, karus ir sugriovimus. Pasaulis aštriau reaguoja ir į skambančią branduolinę retoriką. Gali būti, tai gerai, nes pavojaus jausmas perspėja apie realią grėsmę ir taip galima aptikti visus pavojaus požymius, nepražiopsoti jų ir laiku sureaguoti.

— Norėčiau užduoti kelis klausimus, kurie jaudina eilinius gyventojus. Prašau, paaiškinkite, pažingsniui, kas vyksta, jeigu, pavyzdžiui, Putinas paspaudžia mygtuką lagaminėlyje? Iš karto po to lekia raketos ar dar kas dalyvauja šioje grandinėje? Jei taip — tai kas dar už tokius veiksmus atsako ir kur jie yra?

— Atvirai apie tai niekas nekalba, tačiau ekspertų bendruomenėje sutariama, kaip vyksta komanda suduoti branduolinį. Prezidentą visada lydi Generalinio štabo karininkų grupė, atsakinga už portatyvinę valdymo sistemą – „branduolinį lagaminėlį“. Per „branduolinį lagaminėlį“ prezidentas gali perduoti koduotą branduolinio ginklo atblokavimo signalą ir tuo pačiu leisti jį panaudoti. Tokį pat įrenginį tikrai turi gynybos ministras. Trečio egzistavimas pas Generalinio štabo pirmininką ginčijimas, gali būti, jo funkcijos susilieja su Generalinio štabo BG panaudojimo sankcionavimo funkcijomis. Šis signalas patenka Generalinio štabo vadovybei, kuri sankcionuoja BG panaudojimą konkrečiu Strateginės paskirties raketinių pajėgų (SPRP) komandiniu punktu. Faktiškai Rusijos branduolinio smūgio galimybė įgyvendinama, jeigu koduotas signalas patenka iš visų įrenginių. Toliau — iš vadovybės iki konkretaus karininko, atsakingo už faktinį paleidimą. Grandinė bus dar ilgesnė, jeigu kalbama apie taktinio BG (TBG) panaudojimą. Ten atsiranda branduolinių užtaisų saugojimu ir transportavimu užsiimančios tarnybos. Taip pat svarbu suprasti, kad jeigu prezidentas ir Gynybos ministerija neprieinami, su jais nėra ryšio, Generalinio štabo vadas visai savarankiškai gali nuspręsti priimti sprendimą paleisti branduolinį užtaisą. Tai yra, svarbios grandies nebuvimas paleisti branduolinį užtaisą nekliudo.

— Ką tuo momentu mato stebintys situaciją JAV, Kinijoje, Anglijoje ir kituose branduolinių valstybių centruose? Kokia jų veiksmų grandinė?

— JAV atveju bus taip. Tarpkontinentinių balistinių raketų paleidimą iš pradžių užfiksuos ankstyvojo įspėjimo palydovai, o po minutės – antžeminiai radarai. Ši informacija bus nukreipiama į Šiaurės Amerikos oro ir kosmoso gynybos vadavietę (NORAD) Kolorade ir į Nacionalinį karinį komandinį centrą Pentagone. Amerikiečiai prognozuoja, kad raketų skriejimo iš Rusijos iki JAV laikas — apie trisdešimt minučių. Per aštuonias minutes JAV prezidentas gauna pranešimą apie tai ir apsvarsto atsako variantus su savo patarėjais: gynybos ministru, patarėju nacionalinio saugumo klausimais ir kitais. Sprendimui priimti duodamos šešios minutės.

Toliau per savo portatyvinę sistemą jis įveda specialius kodus, kurie perduoda signalą apie BG panaudojimo karinei vadovybei. Prezidentas specialiuoju ryšiu su kariškiais gali nuspręsti, kokias pajėgas geriau panaudoti: povandeninius laivus, sausumos raketas ar bombonešius. Kalbant apie nestrateginius arba taktinius BG (sąvokos tapačios), tai jų branduoliniai užtaisai kaip ir anksčiau laikomi specialiuose sandėliuose visoje Rusijoje. Juos nuolat stebi JAV ir kitų šalių kariniai ir žvalgybos palydovai. Ginklus būtina išvežti iš sandėlių, taigi, padaliniai turi būti pervesti į atitinkamą parengtį. Sausumos kariuomenė turės gauti apsauginę įrangą ir veikimo branduolinėje aplinkoje instrukcijas. Šioje sferoje nieko slapto nėra, o tai reiškia, amerikiečių žvalgyba tai išvys.

— Kokia tikimybė, kad Putino įsakymas kurioje nors grandyje nebus įvykdytas? Kas tada nutiktų?

— Tai klausimas iš psichologijos srities. Ar gali būti karininkų, galinčių nuspręsti nepaklusti įsakymui panaudoti branduolinį ginklą? Manau, taip. Pavyzdžiui, Karibų krizės istorijoje buvo atvejų, kai sovietų karininkas, vadovaudamasis žiniomis ir sveiku protu, nesutikdavo su sprendimu pakeisti branduolinį smūgį. Kaip tai bus šiuolaikinėje Rusijoje, nesiimu spėlioti.

— Ar dabartiniame pasaulyje yra jėga, galinti nutraukti užslinkusią branduolinę grėsmę? Ar įmanoma būtų neleisti jai įvykti? Kokios priemonės, jūsų nuomone, nebuvo savo laiku pritaikytos?

— Kaip sako teoretikai — demokratijos nekariauja tarpusavyje. Jeigu Rusija vystytųsi demokratiniu keliu, ji NATO ir JAV nelaikytų grėsme, o tai reiškia, nebūtų priežasties konfrontacijai ir karui. Kaip NATO nekėlė baimės Švedijai ir Suomijai, kaip Vokietijos nebijo NATO nepriklausanti Austrija, o Didžiosios Britanijos — Airija.

— Ar branduolinės raketos turi galiojimo laiką, koks jis? Kiek Rusijos raketų galiojimo laikas jau baigėsi, ir kas bus, jeigu tokia būtų paleista?

— Pavyzdžiui, raketų „Voevoda“ (pagal NATO nomenklatūrą „Satana“) garantinis laikas buvo 15 metų. Bet nuo tada terminas buvo kelis kartus pratęstas, paskutinį kartą — iki 2026-ųjų. 40 metų eksploatacijos — labai daug, ir tokios raketos efektyvumas gali kelti abejones. Raketos varikliai gali bet kuriuo skrydžio momentu sugesti, raketos gali nestartuoti, nepakilti iki nurodyto aukščio, nepriskirti iki taikinio ar nuo jo nukrypti. Nepaisant to, kad prieš pratęsiant eksploatacijos laiką, raketos periodiškai paleidžiamos, šimtaprocentinės garantijos, kad kovinio paleidimo atveju jos skrydžio užduotį atliks, nėra. Tačiau dešimtmečiais matuojami raketų eksploatavimo terminai — pasaulinė praktika.

Tas pats pasakytina ir apie branduolinius užtaisus: jų garantinis terminas, priklausomai nuo įrenginio, gali būti maždaug nuo 10 iki 40 metų. Tačiau jų izotopinė sudėtis nuo pagaminimo momento nuolat degraduoja. Tai yra, garantinio termino laikotarpiu garantuojama tam tikra užtaiso galia. Terminui pasibaigus, užtaisai gamykloje išardomi ir vėl surenkami, pakeičiant jų įdarą. Koks senų branduolinių užtaisų efektyvumas, neaišku, jie gali nesuveikti, arba jų galia gali būti gerokai mažesnė, nei projektuojama.

— Putinas ne kartą gąsdino Ukrainos teritorijoje panaudosiąs taktinį BG. Žvelgiant praktiškai, tam reikės iš jos teritorijos išvesti rusų kariuomenę? Ir kas bus su rusakalbiais Ukrainos gyventojais, kuriuos Maskva atėjo „vaduoti“?

— Branduolinio ginklo naudojimas karinių veiksmų vykdyti nekliudo. Bent jau Rusijos oro desanto pajėgos turi būti apmokomos veikti masinio naikinimo ginklo panaudojimo sąlygomis, naudoti apsaugos priemones, atlikti dezaktyvaciją ir mokėti suteikti pirminę pagalbą, paveikus radioaktyvioms medžiagoms. Nesu tikras, kad taip vyksta dabar, tačiau sovietiniai oro desanto daliniai buvo mokomi, kaip apeiti TBR smūgio pasekmes arba pasinaudoti jo rezultatais. Panašius mokymus gali atlikti ir kiti kariniai daliniai, ir, atitinkamai, gauti apsaugos priemones. Tačiau, kad ir kokios apsaugos priemonės, radiacija stipresnė, tai yra ir kariai, ir civiliai būtinai nukentės, tiesiog skirsis poveikio laipsnis. Branduolinis ginklas gali būti panaudotas ir atitraukiant kariuomenę.

— Ar taktinis branduolinis ginklas — iš tiesų yra frontą pralaužti galintis ginklas? Jis buvo bandomas? Kas bus, jeigu jį panaudoti, tarkime, kur nors prie Časovo Jaro?

— Galima pateikti 1954 metų mokymų Tocko poligone pavyzdį. Tuomet kaip tik buvo bandomas ТBG panaudojimas pralaužti parengtą priešininko gynybą.

Naudojant ТBG, įvairiomis radioaktyvaus spinduliavimo dozėmis bus užkrėsti tūkstančiai žmonių. Nuo tokio poveikio dešimtmečius kentės šalia sprogimo epicentro buvę žmonės. ТBG galia gali būti labai įvairi, nuo šimtų tonų iki ~300 kilotonų TNT ekvivalento. Pavyzdžiui, Hirošima buvo sugriauta vos 16 kilotonų galios bomba. Tad, taktinis branduolinis ginklas — ne maža bomba, tai milžiniška jėga, galinti sunaikinti didžiules teritorijas, pastatus ir gyvą jėgą.

— Ar realiai egzistuoja „naujais fizikos principais“ pagrįstas Rusijos ginklas, apie kurį kalba Putinas? Ar yra jo panaudojimo ir efektyvumo požymių ir įrodymų? Ar gal tai ne daugiau, nei garsios viešųjų ryšių akcijos, kurioms pasaulio bendruomenė nepasiduoda?

— Nauji fizikos principai nereiškia, kad kuriama kažkas stebuklingo ir superefektyvaus. Štai anksčiau buvo naujovė — mažo pastebimumo technologija, skirta sumažinti pastebimumą infraraudonajame, radiolokaciniame ir kituose aptikimo spektruose. Visi ėmė ją naudoti, tačiau kovos veiksmų kardinaliai dėl nepasikeitė. Tas pats ir su naujais fizikos principais pagrįstais ginklais.

Naujų fizikos principų ginklai — tai lazerinis, elektromagnetinis, radiodažninis, dalelių spindulio ginklas, nukreiptos energijos ginklas, kinetinis ginklas, o taip pat valdymo sistemos su dirbtiniu intelektu ir robotizuoti kompleksai. Spėjama, kad nauja Rusijos valstybės ginklavimosi programa bus nukreipta kurti tokią ginkluotę. Tai yra, pagrindiniai pasiekimai dar tik priešaky. Taip, tai gali būti technologinės naujienos, tačiau tai nereiškia, kad jų pagrindu kursiantys ginklus rytoj laimės bet kurį karą. Tuo labiau, kad tuo užsiima ne vien. Pavyzdžiui, kaip tokia ginkluotė buvo reklamuojamas kompleksas „Peresvet“. Kaip teikia kūrėjai, jis lazeriniu apakina palydovus. Dabar jis naudojamas apsaugoti SPRP. Tačiau realus jo efektyvumas neaiškus.

— Ar galima tvirtinti, kad Rusija geba sukurti Putino paskelbtą ginkluotę, kaip bepilotė branduolinė supertorpeda „Poseidon“ ir tarpkontinentinė globalios pasiekties sparnuotoji raketa „Burevestnik“, o taip pat sukurti naujausią mažo pastebimumo bombonešį „PAK DA“ ir atnaujinti sovietinio „Tu-160“ gamybą? Ar tam yra techninių galimybių?

— Nieko supernaujo Rusijai sukurti nepavyksta, išvardintieji išreklamuoti projektai nesukurti ir artimiausiu metu sukurti nebus. „Burevestnik“ ir „Poseidon“ susiduria su tuo, kad techniškai neįmanoma sukurti reikiamų charakteristikų ginkluotės. Be to, kariaujant su Ukraina, visos jėgos ir resursai buvo mesti kitai ginkluotei. Prioritetai pasikeitė. O ir bendrai tai buvo projektai, nukreipti kurti naujas grėsmes Vakarams, siekiant stipresnės pozicijos derybose. „Turime susitarimais nekontroliuojamos ginkluotės, esame pasirengę svarstyti jų kontrolę mainais į Europoje dislokuotos JAV PRG ir TBG klausimų sprendimą“.

O strateginiams bombonešiams gaminti trūksta techninės bazės ir kadrų. Pavyzdžiui, rusiškuose kariniuose lėktuvuose avionika buvo užsienietiška, iš užsienio buvo tiekiama ir dauguma aukštų technologijų medžiagų. Rusiški ar net kiniški analogai nepakankamai kokybiški. Rusija, žinoma, gali sukurti ir sukonstruoti karinius lėktuvus, tačiau tai truks ilgai ir nebus aukščiausios kokybės.

— Ar yra kokie nors Rusijos branduolinės triados būsenos vertinimai, kiek ji stabili, ar iš tiesų „Jars“, „Sarmat“ ir „Bulava“ efektyviai atnaujino šią branduolinę triadą?

— Rusija beveik atnaujino savo triados raketinius kompleksus, tai yra, pakeitė sovietinės gamybos raketas rusiškomis: tai „Topol-M“, „Jars“, „Bulava“, „Sarmat“, sparnuotosios raketos „Ch-555“, „Ch-101“ ir „Ch-BD“. Formaliai tai yra Rusijos sėkmė. Tačiau „Bulava“ ilgai rodė kūrimo ir bandymo problemas, ir pasibaigus eksploatacijos laikui, jos pagrindu nauja raketa nebus kuriama, kaip kad įprasta karinėje pramonėje. Su „Sarmat“ atliktas vos vienas sėkmingas bandymas, o ją formaliai jau priėmė ginkluotei. Keli kiti jos bandymai nebuvo sėkmingi. Lėktuve bazuojamų sparnuotųjų raketų su įprastiniu užtaisu naudojimas kare Ukrainoje irgi liudija apie galimą jų atsisakymą. Tai yra, faktinis jų efektyvumas ir gebėjimas pasiekti taikinius gali būti kelti klausimus.

Be to, Rusija lig šiol naudoja sovietinius branduolinio ginklo nešėjus: lėktuvus „Tu-95MS“, „Tu-160“, projekto „Delfin“ povandeninius laivus, šachtinį raketų kompleksą „UR-100N UTTCh“. Čia nieko keisto, ne viską įmanoma pakeisti iš karto, tačiau jų efektyvumas gali neatitikti šiuolaikinių armijos reikalavimų.

— Daugelis ekspertų, politologų sutaria, kad Vladimiras Putinas branduoliniam smūgiui visgi nesiryš, nes tai reikš jo paties egzistavimo pabaigą. Jūs irgi taip manote? Sprendžiant iš visko, jis iš tiesų bijo dėl savo gyvybės, ką rodo, pavyzdžiui, jo naudotos saugumo priemonės kovido pandemijos metu.

— Galvoju, duoti branduolinio smūgio įsakymą psichologiškai Putinas pasirengęs. Kitas klausimas, kad visai nematau, kad branduolinio smūgio klausimas būtų iškilęs. Aš galvoju, kad Putinas irgi nemato. Tam nėra nei karinių, nei politinių priežasčių. Dabar mes tame taške. Netgi abstraktus branduolinis smūgis nieko nekeičia. Vienu branduoliniu smūgiu karo Ukrainoje laimėti nepavyks, o atsakas gali suteikti gerokai daugiau nemalonumų. Juo labiau, kad, kaip jau minėjau, iki branduolinio smūgio Putinas turi dar daug kitų branduolinių žingsnių.

republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.