„Sėdime ant parako statinės.“ Kas nutiko Kinijos laivui, nutraukusiam Lietuvos kabelį ()
Įtarimai tik didėja.
Visi šio ciklo įrašai |
|
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nacionalinio krizių valdymo centro (NKVC) vadovas Vilmantas Vitkauskas davė interviu tinklalaidėje politika.lt.
– Grįžkime prie bendresnio paveikslo: jei Lietuvoje yra 80 tūkstančių žmonių iš Baltarusijos bei Rusijos ir turime tik dešimtis asmenų, kurie rūpinasi jų tikrinimu, akivaizdu, kad negalime matyti pilno paveikslo, ką gi mes čia, Lietuvoje, turime. Ir todėl sėdime ant parako statinės?
– Aš taip nedramatizuočiau, nes ne vien žmonių, tikrinančių bylas, skaičius turėtų lemti. Manau, kad sėkmę lemia technologijos, mūsų duomenų bazių gylis, tam tikrų anomalijų paieška, algoritmai tam tikri, gerų klausimų uždavimas tose duomenų bazėse, kad paskui galima būtų išsiaiškinti kažkokius dalykus. Čia darbas ne su popieriais, kai pasiimi bylą, kaip senais laikais, ir vartai, pasižiūri, kas ten ne taip parašyta. Čia yra visiškai kitas procesas. Ir galbūt ne žmonių skaičius yra svarbu, bet tai, kaip mes išnaudojame technologijas, kaip mes duomenis gauname, ar tie duomenys yra teisingi, ar tinkamai į juos reaguojama ir pan. Daugiau dirbama protu, o ne rankomis ir sakyčiau, kad mūsų tarnybos turi pakankamai gerus įrankius, tad nereikėtų skaičiuoti, kiek žmonių dirba konkretų darbą, bet kaip jie dirba ir kokius mes rezultatus turime. Dar yra labai svarbus deklaravimo procesas, kai pas mus atvykę žmonės deklaruoja tam tikrus dalykus, jie pateikia anketas ir taip toliau. Ir jei matome, kad bandoma meluoti, mes turime visą teisę tokiems žmonėms neleisti toliau pas mus gyventi. Bet kad tai būtų parako statinė, aš taip nesakyčiau. Jei pasitaiko vienetinių atvejų, tų blogų obuolių krepšyje, mes turime mokėti juos išrinkti ir nebauginti nei mūsų žmonių, nei savęs, nei tų, kurie pas mus atvyko. Nes dauguma baltarusių atvyksta turbūt ne iš gero gyvenimo, jie bėga nuo režimo, represijų ir panašiai.
|
– Kai kurie ir ieškodami geresnio gyvenimo, didesnio atlyginimo. Vilniaus regionas – 130 procentų Europos Sąjungos vidurkio. Jau turime susitaikyti, kad esame soti Europos valstybė daugelio valstybių atžvilgiu.
– Taip, tai yra pridėtinė vertė mūsų ekonomikai. Ir nepamirškime, kad yra atimtas nemažas pinigų kiekis iš Baltarusijos režimo, jiems ten sunkiau gyventi. Tai čia yra dviguba nauda.
– Keli pastarojo meto įvykiai: bandymas padegti IKEA centrą, sulaikymas galimų teroristų diversantų su Ispanijos ir Rusijos Federacijos pilietybėmis, kabelių nutraukimas Baltijos jūroje. Greičiausiai dar kažko nepaminėjau, jūs tikrai žinote daugiau. Tai turbūt turime suprasti, kad mes, visuomenė, judame į nuolatinio nesaugumo laikotarpį?
– Tą oponentai mums bando primesti ir demonstruoti. Aišku, kartais mes kai kuriuos dalykus paimame iš kažkokių įvykių ir bandome į bendrą paveikslą sudėlioti.
– Pavyzdžiui, lėktuvo avariją?
– Arba kabelius. Aišku, dar reikia palaukti, tyrimas vyksta.
– Jūs galvojate, kad tai buvo kvailumo pasekmė? Kam valkioti tą inkarą Baltijos jūroje, jei esi kapitonas ir bent kažkiek suvoki savo darbą?
– Su suvokimu gali būti problema. Mes žinome jų darbų saugos standartus ir techninius procesus, kur Kinijos laivynas ne aukštumose.
– Iš viešų šaltinių supratau, kad Kinijos laivynas su didžiąja dalimi rusų įgulos?
– Aš taip nesupratau, bet turime palaukti. Galbūt pirminiame etape – taip, kai yra išėjimas iš uosto, bet paskui paprastai locmanai pasitraukia. Pasižiūrėsim. Aš manau, vienintelis labai svarbus argumentas yra iš mūsų pusės, nes Kinijos vadovybė turi duoti sutikimą tam laivui prisišvartuoti viename Europos Sąjungos uostų – Švedija ar Danija. Ir tada leisti padirbėti su įgula, pasižiūrėti visus techninius parametrus.
– Šiandien tokio leidimo dar nėra? Jis dar stovi blokuojamas?
– Jis sustabdytas, negali judėti. Galbūt kinai norėtų patys kažkokius apklausos veiksmus daryti, mes žinome, kiek galėtume jais pasitikėti ir panašiai. Kuo ilgiau tęsiasi, kai laivas neįplaukia į uostą ir mes negalime atlikti visų procesinių veiksmus, tuo įtarimai tik didėja. Dabar klausimas yra dėl motyvų. Dėl to, kaip tai atsitiko, klausimų jau nekyla, yra įrodyta, kad tai buvo inkaro tempimo pasekmė. Bet kodėl tai įvyko? Ar aplaidumas, ar kažkokia tyčia – tai reikia išsiaiškinti.