Putinas nerizikuos tūkstančių rūstybe. Bėdos pokario horizonte ()
Kiekis ne visada virsta kokybe, bet kaip dažnai būna, kuo didesnė kariuomenė, tuo didesnė karinės sėkmės tikimybė.

© ZSU (atvira licencija) | https://www.facebook.com/photo.php?fbid=997625542550524&set=pb.100069092624537.-2207520000&type=3
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau karai ilgainiui baigiasi – ir minios mobilizuotų vyrų staiga netenka darbo. Ši situacija gali pakrypti teigiama linkme, kaip ir „Didžiosios kartos“ (Greatest Generation) atveju – amerikiečių, gimusių 1901-1927 m., kuriuos Vašingtonas išsiuntė į Antrojo pasaulinio karo frontus. Grįžę namo, demobilizuoti veteranai sukūrė pokario JAV galią ir savo gerą gyvenimą.
Tačiau yra ir pesimistinis scenarijus, taip pat žinomas iš nesenos istorijos. Šioje istorijoje milijonai vyrų, išgyvenę apkasų pragarą, buvo įmesti į socialinį vakuumą. Į prarastą tėvynę, apimtą baisios krizės ir nedarbo, kur buvę herojai buvo suvokiami kaip laisvalaikiai.
„Prarastoji karta“ (Lost Generation, gimę 1883-1900) – taip vadinosi kariuomenei nereikalingi vokiečiai po 1918 m. Šioje aplinkoje subrendęs nusivylimas po kelerių metų rado tragišką išeitį. Būtent tarp Kaizerio armijos veteranų gimė fašizmas, būtent jie pastūmėjo Veimaro Respubliką į nusikalstamo nacizmo glėbį.
Itin platus modelis
Šiandien tikriausiai galime rizikuoti sakyti, kad karas Ukrainoje baigiasi. Nemanau, kad tai galutinis galas, bet galime manyti, kad bus šiek tiek ilgesnė pertrauka, gal net keleri metai. Ji prasidės ne rytoj ar poryt, o artimiausiais mėnesiais.
|
Šiaip ar taip, abiejose armijose – Rusijos ir Ukrainos – tarnauja beveik 2,5 mln. žmonių. Ttai 150 % daugiau nei iki 2022 m. vasario 24 d. Jei į klausimą žiūrėsime racionaliai, taikos metas turėtų atnešti bent dalinę demobilizaciją. Kas tada bus su veteranais? O gal tokie svarstymai visai neturi pagrindo?
Dalinis atsakymas išplaukia iš Rusijos ekonomikos būklės. Tokie parametrai kaip BVP ar nedarbas gali reikšti, kad viskas gerai, bet pažiūrėkime atidžiau. Bedarbių mažai, nes kariuomenė iš darbo rinkos ištraukė daug vyrų.
Kariavimas – irgi darbas, o Rusijoje tai išskirtinai pelninga, bet kokia šio darbo pridėtinė vertė? Kareivis tik vartoja, nieko negamina. Savo ruožtu BVP augimą pirmiausia lėmė išaugęs ginklų gamyklų aktyvumas. Tačiau didžioji jų produkcijos dalis sunaikinama Ukrainoje. Šis modelis yra labai ekstensyvus ir priklauso nuo dviejų veiksnių.
Rusija pasmerkta karui
Pirma, karas, be kurio nebūtų jokios priežasties gaminti ir remontuoti tolimesnes karinės įrangos partijas. Antra, socialinis sutikimas aukotis. Ginklininkai uždirba 2-3 kartus daugiau nei prieš „specialiąją karinę operaciją“, tačiau kitų piliečių atlyginimai nepadidėjo. Negana to, smunka viešųjų paslaugų kokybė, o kiti ūkio sektoriai apleidžiami, nes valstybė pusę savo pajamų išleidžia karybai.
„Viskas frontui, viskas dėl pergalės!“ – patriotinė retorika Rusijoje vis dar veikia, bet iš tikrųjų jai nėra alternatyvos, kaip ir karui. Tai būtų, jei konflikto pabaiga reikštų greitą grįžimą į ekonominius santykius, buvusius prieš invaziją.
Tai suteiktų Rusijai galimybę užsidirbti iš naudingųjų iškasenų eksporto, patekti į Vakarų rinkas ir technologijas – o tai savo ruožtu įkvėptų gyvybės sergančioms pramonės šakoms ir paslaugoms. Tačiau tai neatrodo tikėtina – Vakaruose nėra pasirengimo drastiškai sumažinti sankcijas.
Taigi Rusija pasmerkta karui ir tolesniam santaupų vartojimui. Gali taip funkcionuoti kelerius metus, bet Putinas negalvoja ilgalaikėmis perspektyvomis, jis yra senas žmogus. Jis nori išlaikyti valdžią dabar ir artimiausioje ateityje. Atrodo, kad tai, kas bus po jo, jam nelabai rūpi.
Rusija. Šimtų tūkstančių demobilizuotųjų pyktis
Gerai, bet kaip tai susiję su konflikto užgesinimo perspektyva, apie kurią rašiau keliomis pastraipomis aukščiau?
Na taip, karo nebus, bet karas sustiprės. Mobilizacija – žmonių ir išteklių – nes „priešas stebi“, o iki šiol priimti sprendimai reikalauja papildomo laiko. Esant tokiam scenarijui, kareivinės vis tiek bus pilnos, ir nors šį sprendimą brangu išlaikyti, jis vis tiek pigesnis nei įprastas karas. Negana to, tai suteikia galimybę atstatyti kariuomenės prarastą technikos parką, sukurti atsargas. Tik nauda...
Tęsinys kitame puslapyje:
Eikime toliau. Minimalus atlyginimas Rusijoje prilygsta 200 eurų. Rusijos provincijoje toks atlyginimas yra standartinis, tik keli žmonės uždirba daugiau.
Tuo tarpu kariuomenė siūlo kelis kartus didesnius atlyginimus. Ar prie tokio uždarbio pripratę veteranai sutiks grįžti į seną padėtį – prie apgailėtinų civilių atlyginimų ir tokio pat apgailėtino egzistavimo? Kas jiems mokės pinigus, panašius į darbo užmokestį? Ką jie darys, kai kariuomenė atsisuks prieš juos?
Istoriškai karių maištai Rusijoje taip pat turėjo galią nuversti režimus. Putinas tikriausiai nerizikuos šimtų tūkstančių demobilizuotų vyrų, pripratusių prie smurto, rūstybe. Greičiausiai jis pasirinks laikyti juos kariuomenėje.
Be didelės kariuomenės Ukraina pražus
Ukraina taip pat moka savo kariuomenei daugiau nei uždirba paprasti piliečiai. Viso masto karo realybėse Ukrainos karys gauna vidutiniškai 5 kartus didesnį atlyginimą. Taigi ir ten demobilizacija veteranams reikštų materialinę degradaciją, dar didesnę, jei Ukrainos ekonomika neatsigaus.
Tiesą sakant, mažai kas priklauso nuo pačios Ukrainos, o nuo to, kiek užsienio partnerių nuspręs padėti atstatyti nukentėjusią šalį ir į ją investuoti. Dinamiška plėtra išnaudotų veteranų potencialą, sąstingis, recesija, gyvenimas griuvėsiuose – tiesiogine ir perkeltine prasme – galėtų pastūmėti demobilizuotus vyrus link radikalėjimo. Kad ir kas tai būtų, Ukrainos demokratijai tai tikrai pavojinga.
Be to, nereikia jokių ypatingų kliūčių – pakaks, kad iš šalies išvyktų masės buvusių karių (kas formaliai bus lengviau, kai bus panaikinta karo padėtis). Ukraina jau prarado didelę dalį savo vertingiausio demografinio potencialo, todėl tai būtų dar vienas stiprus smūgis.
Tačiau Kyjivas labiausiai bijo ne šio smūgio. Tai, kad Ukrainos valdžia nesvarsto apie drastišką demobilizaciją, net jei pavyks sudaryti kokį nors susitarimą su rusais, lemia kažkas kita. Iš nepasitikėjimo ir tikėjimo, kad Rusija, nepaisant formalių deklaracijų, vis tiek bandys nutraukti Ukrainos valstybingumą.
Štai kodėl Kyjivas taip garsiai protestuoja prieš idėją sumažinti savo ginkluotąsias pajėgas, o tai būtų viena iš taikos sąlygų. Būtent todėl jis nesutinka be kovos atiduoti Zaporižios, Chersono ir Donecko sričių – kad rusams ateityje nebūtų lengviau įsiveržti. Todėl pagaliau siekiama užtikrinti, kad saugumo garantijos apimtų mechanizmus, kurie užtikrintų karinį finansavimą bent jau dabartiniu lygiu. Nes Ukraina viena nepajėgs išlaikyti didelės kariuomenės, o be jos ji pražus. Ir ne tik Ukraina...
Marcinas Ogdowskis