„Baltijos valstybės. Vėl bus prijungtos prie Rusijos. Rusijos vadovybės pareiškimas“ ()

2025-04-02

Nauji karai posovietinėje erdvėje neišvengiami.

Asociatyvi nuotrauka
© Единый информационно-образовательный ресурс (stop kadras) | https://www.youtube.com/watch?v=NAMuoJZ9ZQY

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Po pastarojo meto JAV ir Rusijos Federacijos prezidentų telefoninių pokalbių bei Amerikos pareigūnų pareiškimų atrodo, kad Ukrainos noras įstoti į NATO, taip pat Aljanso šalių noras ją priimti, iš tiesų yra viena iš Rusijos ir Ukrainos karo priežasčių ir svari Rusijos susirūpinimo priežastis.

Vėl pasigirdo kalbos, kad Kremlius buvo apgautas dar 10-ojo dešimtmečio pradžioje, kai Vakarų politikai tariamai pažadėjo to meto lyderiams – iš pradžių Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui, o paskui Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui – kad NATO nesiplės į rytus. Ir nors oficialiai tokie pažadai nebuvo patvirtinti, jie ir toliau primenami – ir ne tik Rusijoje, bet ir JAV bei Europos Sąjungos šalyse.

Neseniai net diskutavau su amerikiečių profesoriumi, kuris, tiesiogine to žodžio prasme, ekrane rodydamas kitą mokslinę monografiją, primygtinai reikalavo tokių išvadų tikroviškumo.

Vargu ar reikia paaiškinti, kad devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje nebuvo diskutuojama apie galimą NATO plėtrą dėl tos paprastos priežasties, kad tuo metu dar egzistavo Varšuvos paktas ir niekas negalėjo įsivaizduoti, kaip greitai išnyks vadinamoji „socialistinė stovykla“ – tai yra sovietų okupacinė zona Europoje – ir pati Sovietų Sąjunga.

[EU+Kuponas] „Su juo dirbu daugiau nei 800 valandų ir WOW, koks puikus spausdintuvas. Esu sužavėtas šio produkto kokybe“ (Video, „FLSUN T1-U“ atsiliepimai)

3965 6

Puiki kaina

Specialus kuponas

Iš Europos greitas ir saugus pristatymas

Aukščiausia kokybė

Ribotas kiekis

Pirkėjų pagyros

Išsamiau

Vėliau tai pripažino pirmasis ir paskutinis komunistinės imperijos prezidentas Michailas Gorbačiovas, pabrėžęs, kad derybų dėl NATO plėtros nevykdo būtent todėl, kad netiki jog Varšuvos paktas išnyks. O jei Varšuvos paktas niekur nedings, apie ką čia kalbėti?

Diskusijos apie „Gorbačiovo apgaulę“ yra susijusios tik su Vokietijos susivienijimo klausimu. Tuo metu sovietų vadovybė tikrai stengėsi sutramdyti šį procesą, o kai kurie Vokietijos politikai manė, kad reikia „nežadinti“ sovietinio lokio, kad tai netrukdytų tautos susijungimui.

Tačiau tokia pozicija niekada nebuvo oficialiai pareikšta.

Taigi NATO plėtros tema yra ne Gorbačiovo eros tema, o su Jelcino laikotarpiu ir naujais Vakarų ir Rusijos santykiais susijęs klausimas.

Ir kaip tik tada Kremliaus pozicija, kuri ir toliau priešinosi NATO plėtrai, sukėlė gana didelį Vakarų politikų suglumimą. Galų gale, jei Rusija yra demokratinė šalis, kuri nori būti civilizuoto pasaulio dalimi, o jos vadovas didžiuojasi būdamas G8 dalimi, tai kokius įspėjimus Maskva galėtų turėti dėl NATO plėtros?

Juk NATO yra gynybinis aljansas; tai tikrai nekelia grėsmės demokratinėms šalims, o tik sutelkia jėgas gintis nuo autokratijos.

Rusijos vadovybės pareiškimai prieš NATO plėtrą tuomet buvo daugiau žaidimas, siekiant išlaikyti dalį Jelcino elektorato, pasiilgusio komunistinių laikų. Tokių žmonių Rusijoje buvo daug: Rusijos komunistų lyderis Genadijus Ziuganovas 1996 metais vos netapo prezidentu, daugelis mano, kad jis iš tikrųjų laimėjo ir į Kremlių nepateko tik dėl to, kad rinkimuose būta sukčiavimo.

Todėl Jelcinui ir jo komandai teko daryti pareiškimus, primenančius SSRS politiką. Tai buvo susiję ne tik su NATO plėtra, bet ir, pavyzdžiui, sąjunginės valstybės su Baltarusija kūrimu.

Vėliau šias revanšistines Rusijos visuomenės nuotaikas visiškai išnaudojo Vladimiras Putinas.

Tačiau verta pripažinti, kad Rusijos vadovybei „raudona linija“ visada buvo ne buvusios socialistinės šalys, o buvusios sovietinės respublikos.

Dar 1997 m. NATO viršūnių susitikime Madride, kur buvo priimtas pirmasis sprendimas plėsti Aljansą, Maskva atsiuntė ministro pirmininko pavaduotoją Valerijų Serovą, atsakingą už santykius su NVS šalimis.

Kodėl?

Nes šiame Viršūnių susitikime tuometis Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma pasirašė Chartiją dėl išskirtinės partnerystės su NATO. Ir šis faktas Maskvai kėlė nerimą kur kas labiau nei Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos įstojimas į Aljansą. Nuo 1991 m. Maskva visas buvusias sovietines respublikas (galbūt išskyrus Baltijos valstybes) laikė valstybėmis, turinčiomis laikiną suverenitetą.

Šios koncepcijos buvo laikomasi ir Jelcino, ir Putino laikais.

Buvo manoma, kad anksčiau ar vėliau visos buvusios sovietinės respublikos – nuo Ukrainos ir Baltarusijos iki Vidurinės Azijos šalių – vėl bus prijungtos prie Rusijos. Bet kurios iš šių respublikų narystė NATO padarytų šį tikslą neįmanomą, nes tai sukeltų branduolinio konflikto grėsmę.

Todėl Rusijai rūpi ne NATO plėtra, o tai, kad bus neįmanoma okupuoti buvusių sovietinių respublikų ir aneksuoti jų teritorijas.

Būtent tai yra pagrindinė Kremliaus reikalavimų atsisakyti šių šalių integracijos į Šiaurės Atlanto aljansą priežastis. Ir kaip tik todėl galime sakyti, kad ne NATO „apgavo“ Rusiją, o Rusija ir toliau apgaudinėja pasaulį, neatskleisdama savo tikrųjų ketinimų.

Jei Ukraina ir kitos buvusios sovietinės respublikos netaps NATO dalimi ar negaus reikšmingų saugumo garantijų, nauji karai posovietinėje erdvėje neišvengiami.

Ir tai turėtų suvokti visi, kurie dabar galvoja apie „kompromisus“ su agresoriumi.

Tai Ukrainos žurnalisto Vitalijaus Portnikovo mintys.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

nv.ua

Aut. teisės: MTPC

(246)

(58)

(188)

MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.

Komentarai ()