Tai buvo problema dar 1944 m. Ukrainiečiai dėl to praranda F-16 naikintuvus ()
Tai daro įtaką pačių pilotų rizikos vertinimui.

© SSG CAYCEE R. COOK (Atvira licencija) | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:A_U.S._Air_Force_Airman_from_the_169th_Fighter_Wing_conducts_post_flight_tasks_in_an_F-16_Fighting_Falcon_aircraft_durin
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Dar vienas vertingas Ukrainos naikintuvas F-16 dingo medžiodamas Rusijos dronus. Išsamesnė informacija nebuvo atskleista, tačiau galima manyti, kad jis tapo tokios pat senos problemos auka kaip ir pirmosios „skraidančios bombos“. Jau 1944 m. britai nustatė, kad nors teoriškai neapsaugotos, jos iš tikrųjų kelia didelę grėsmę net geriausiems naikintuvams.
Paskutinė tokia netektis įvyko atremiant dar vieną didžiulę Rusijos oro ataką prieš Ukrainą. „Pilotas išnaudojo visus savo borto ginklus ir numušė septynis oro taikinius. Atakuojant paskutinį iš jų, jo lėktuvas buvo apgadintas ir pradėjo prarasti aukštį“, – pranešime rašė Ukrainos oro pajėgos. Galiausiai F-16 sudužo, o pilotas žuvo.
Tai patvirtina dažnai vartojamas Ukrainos teiginys, kad pulkininkas leitenantas Maksimas Ustimenko žuvo, nes iki paskutinės akimirkos liko prie vairo, kad išvengtų lėktuvo nukritimo ant namų.
Beveik identiška situacija įvyko gegužės 15–16 d. naktį. Tuomet, po atakos prieš droną, sudužo kitas F-16, nors pilotas katapultavosi ir išgyveno.
|
Balandžio 28 d. tas pats nutiko senesniam posovietiniam Su-27 naikintuvui. 2024 m. rugpjūčio 26 d., atremdamas Rusijos oro ataką, sudužo trečias F-16, pilotą palaidodamas nuolaužose. Ryšys su lėktuvu nutrūko, kai jis pajudėjo pulti kito taikinio. Ukrainiečiai oficialiai nepaskelbė šių nuostolių detalių.
Su šia problema pirmą kartą susidurta 1944 m. vasarą virš pietų Anglijos, kai iš okupuotos Prancūzijos pradėjo atskristi pirmosios V-1 „skraidančios bombos“. Tuo metu šis ginklas buvo nematytas ir novatoriškas. Šiandien jis būtų vadinamas atakos dronu arba sparnuotąja raketa. Tai bepilotis, mažas orlaivis su paprastu reaktyviniu varikliu ir paprasta valdymo sistema, skirta išlaikyti tiesų kursą skrendant mažame aukštyje dideliu greičiu, tuo metu artėjančiu prie 600 km/h (370 mylių per valandą). Tik naujausi ir greičiausi to meto stūmokliniai naikintuvai galėjo juos pasivyti ir numušti. Nors V-1 neturėjo nuo to jokios apsaugos, jos greitai pasirodė esančios didele grėsme iš anapus, kaip sakoma.
Vokiečių raketos turėjo labai didelę kovinę galvutę, kurioje buvo 830 kilogramų sprogmenų. Naikintuvų apšaudytos, jos kartais smarkiai sprogdavo, pavirsdamos ugnies ir skeveldrų debesiu. Maždaug 600 km/h greičiu arti savo grobio skriejantis medžiotojas iš karto į jas atsitrenkdavo. Kartais tai sukeldavo stiprius smūgius ir nepavojingą poveikį, o kartais naikintuvas būdavo smarkiai apgadintas.
Pastarasis atvejis ypač dažnai nutikdavo ankstyvaisiais vokiečių oro antskrydžių metais, kai rizika nebuvo iki galo suprantama. V-1 buvo gana atsparios pažeidimams, todėl persekiotojai kartais skrisdavo arti, kad užsitikrintų pataikymą ir nešvaistytų brangios amunicijos. Dėl to dažnai tekdavo susidurti su sprogusio taikinio nuolaužomis. Tikslių duomenų apie tai nėra, tačiau to laikotarpio pilotų atsiminimuose gausu pasakojimų apie tokiu būdu apgadintus orlaivius ar net apie jų kolegų žūtis.
Po 81 metų ukrainiečiai susiduria su ta pačia problema. Rusijos dronai „Geran-2“ gali turėti kitokią varymo sistemą, mažesnį greitį, žymiai didesnį skrydžio nuotolį ir silpnesnę kovinę galvutę, tačiau bendra koncepcija ta pati: paprastas, bepilotis orlaivis, skirtas skristi iš anksto užprogramuotu maršrutu ir galiausiai pikiruoti link taikinio. Jis nesigina ir nesiima vengimo veiksmų. Ukrainiečiai juos medžioja nuo žemės, elektroninės kovos priemonėmis ir ore. Pastarasis variantas reiškia naikintuvus, kuriems tai taip pat sunki ir, kaip matote, pavojinga užduotis.
Visų pirma dėl to, kad kiekvieną naktį virš Ukrainos skraido keli šimtai Rusijos dronų, yra daugybė ore esančių taikinių. Kiekvienas nenumuštas taikinys gali reikšti vertingų karinių atsargų slėptuvę arba šeimą, miegančią daugiabutyje. Kita vertus, vienas naikintuvas gali gabenti kelias trumpojo nuotolio oras-oras raketas, kurios naudojamos prieš paprastus dronus ir užtikrina saugų jų sunaikinimą. Jas išnaudojęs, jis turi galimybę grįžti į bazę arba bandyti numušti dar vieną ar du taikinius savo borto pabūklu. Motyvacija tam yra didžiulė, tačiau rizika atitinkamai didėja.
1944 m. pilotai turėjo forsuoti savo stūmokliniais varikliais varomus orlaivius, kad pasivytų reaktyvines V-1. Šiandien yra priešingai. Reaktyvinių naikintuvų pilotai turi sunkiai dirbti, kad jų greitaeigiai orlaiviai užimtų poziciją, kurioje galėtų atakuoti lėtus stūmokliniais varikliais varomus „mopedus“. Šie skrenda mažesniu nei 200 km/h greičiu, o tai šiuolaikiniams naikintuvams yra apatinė leistino greičio riba. Jau vien tai kelia pavojų susidurti su taikiniu arba prarasti orlaivio valdymą mažame aukštyje, dažniausiai kelių šimtų metrų. Tai beveik visada nutinka naktį arba silpnoje aušros šviesoje.
Net jei viskas klostosi gerai ir „mopedą“ į gabalus susprogdina lėktuvo patrankos salvė, jo nuolaužos kelia grėsmę naikintuvui. Pats sprogimas greičiausiai nekelia pavojaus, nes „Geran-2“ turi santykinai mažą kovinę galvutę, apie 50–90 kilogramų, priklausomai nuo versijos. Tačiau reaktyviniai orlaiviai linkę įsiurbti didžiulį kiekį oro, o jei kartu su juo praryja nuolaužas, poveikis gali būti katastrofiškas. Tikėtina, kad būtent taip nutiko ir su prarastu Ukrainos lėktuvu. Staigus traukos praradimas žemame aukštyje ir esant mažam greičiui yra katastrofos receptas. Tokia, kuri nepalieka daug laiko saugiai katapultuotis. Tai aiškiai patvirtina tai, kad vienas po kito žuvo Ukrainos naikintuvai ir jų pilotai, atremdami Rusijos oro atakas.
Trys iš keturių Ukrainos F-16 naikintuvų yra prarasti būtent dėl tokių situacijų. Jie naktį medžiojo Rusijos dronus arba sparnuotąsias raketas. Pranešama, kad tik į vieną iš Vakarų gautą naikintuvą buvo pataikyta Rusijos paleista oras-oras raketa. Trys iš penkių šiais metais prarastų Ukrainos lėktuvų įvyko nelaimingo atsitikimo metu, ginantis nuo dronų ir raketų naktį. Iš pirmo žvilgsnio tai prastas kompromisas ukrainiečiams. Vienas dešimtis tūkstančių dolerių vertas Rusijos dronas už milijonus dolerių vertės naikintuvą su ne mažiau vertingu pilotu. Tačiau Rusijos oro antskrydžiai kelia rimtą problemą Ukrainai, ypač dėl to, kad pastaraisiais mėnesiais jų mastas smarkiai išaugo, perkraudamas priešlėktuvinės gynybos sistemas, kurios anksčiau buvo gana pajėgios su jais susidoroti.
Todėl ukrainiečiai atsidūrė beviltiškoje padėtyje, kai reikia atremti beveik kasnaktinius oro antskrydžius. Rizikuoti savo labai vertingais naikintuvais tampa mažiau neracionalu, juolab kad gausu pranešimų apie galimas pasekmes net ir vienam nenumuštam dronui pataikius į daugiabutį. Tai neabejotinai daro įtaką pačių pilotų rizikos vertinimui.
