„Veidmainiški grasinantys Vakarai.“ Putino Baltijos strategija (II dalis) ()
Kokie motyvai lemia Rusijos prezidento Vladimiro Putino elgesį, kai jis sprendžia, kaip elgtis Baltijos šalių atžvilgiu? Kas erzina Putiną Estijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Vakarų šalyse, ir ar jis elgiasi racionaliai?
© Liilia Moroz, CC BY-SA 4.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:2024_May_11_Bronze_Soldier_Tallinn.jpg
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Norėdami suprasti šiandieninį Putino elgesį, turime pradėti nuo praeities. Putino pasaulėžiūros ištakos siekia Šaltąjį karą. Formavimosi metais septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose jam didelę įtaką darė marksistinės-lenininės politinės doktrinos mąstymas, kuris pasaulio politiką laikė socializmo ir kapitalizmo, dorybės ir ydų, sovietinio bloko ir Vakarų susidūrimu. Todėl Putinas Vakarus laiko dekadentiškais, veidmainiškais ir griaunančiais Rusijos socialinę sanglaudą. Jo pasaulėžiūroje chaosas reikalauja kontrolės, o pliuralizmas turi būti atremtas jėga.
Skelbiame antrąją straipsnio „Vladimiro Putino Baltijos strategijos dekodavimas“ dalį, kurią „National Interest“ portale paskelbė mokslininkai ir saugumo ekspertai Holgeris Mölderis ir Erikas Shiraevas. Pirmąją dalį galima perskaityti ČIA.
Vladimiro Putino strateginis mąstymas
Vakarų triumfalizmas sutapo su Rusijos vidiniu žlugimu 1990-aisiais. Sparčią Baltijos šalių perėjimą prie liberalios demokratijos ir visišką integraciją į NATO ir ES daugelis rusų suvokė ne tik kaip politinį nukrypimą, bet ir kaip išdavystę bei pažeminimą. Baltijos šalių visuomenių įsipareigojimas liberaliai demokratijai – atvirai, pliuralistinei, veiksmingai – sugėdino Kremliaus ideologiją ir sutrikdė jos tvarkos sampratą. Tai ne tik sukėlė nusivylimą, bet ir paskatino ideologinę doktriną, kurioje liberalizmas buvo vertinamas kaip grėsmė Rusijos saugumui.
|
Šaltojo karo instinktai – nepasitikėjimas, slaptumas, ideologinė konfrontacija – vis dar formuoja Putino pasaulio suvokimą. Nors iš pradžių daugelis Putiną laikė pragmatišku modernizatoriumi, jo veiksmus labiau lėmė apmaudas nei strateginė vizija – ši tendencija buvo akivaizdi jo liūdnai pagarsėjusioje kalboje Miunchene 2007 m. 2025 m. interviu Putinas prisipažino, kad kalbą parašė pats, skrisdamas lėktuvu, apimtas emocijų. Tuo metu daugelis stebėtojų jo pastabas atmetė kaip bravūrą, manydami, kad jis tiesiog norėjo atrodyti griežtas. Žvelgiant atgal, kalba labiau vertinama kaip ketinimų pareiškimas, o ne retorinės bravūros akimirka.
Laikydami Putiną racionaliu politiku, darome prielaidą, kad jis supranta milžiniškas karinės operacijos prieš Baltijos šalis išlaidas. Hipotetiškai, jei jis svarstytų tokią agresiją, jai reikėtų didelių finansinių išteklių, didelės karinės mobilizacijos ir politinės tiesioginės konfrontacijos su NATO rizikos, dėl kurios būtų taikomas NATO Chartijos 5 straipsnis.
Be to, strateginė Baltijos šalių padėtis prie Suomijos įlankos, tiesiai priešais Sankt Peterburgą, daro jas rizikingais taikiniais, turinčiais rimtų pasekmių, ir Putinas turės gerai pagalvoti, prieš imdamasis karinių veiksmų. Racionaliai žiūrint, įprastinis išpuolis prieš Baltijos valstybę galėtų išprovokuoti greitą ir griežtą NATO atsaką, potencialiai keliantį grėsmę pačios Rusijos saugumui ir stabilumui.
Kas erzina Vladimirą Putiną
Iš lyderių dažnai tikimasi tvirtumo, kuris laikomas pagrindine jų dorybe. Tačiau griežtumas gali būti ir trūkumas. Putino ideologinį griežtumą sustiprina psichologiniai bruožai, kurie įsišaknijo bėgant laikui. Būdamas patyręs šnipas, jis išmoko politiką vertinti ne kaip dialogą, o kaip mūšio lauką. Apgaulė, manipuliavimas ir dezorganizacija jam nebuvo pagalbiniai įrankiai, o strategijos esmė. Jo vadovavimo įgūdžiai buvo ištobulinti kai jis dirbo Sankt Peterburgo mero padėjėju neramiais 1990-aisiais, dešimtmečiu, paženklintu siaučiančiu nusikalstamumu, korupcija ir žmogžudystėmis. Būtent tada jis ėmėsi krikštatėvio vaidmens, tarpininkaudamas taikos derybose tarp konkuruojančių klanų.
Jo iškilimas į valdžią buvo stebėtinai greitas: prieš tapdamas prezidentu, jis niekada nebuvo ėjęs renkamų pareigų. Per ateinantį ketvirtį amžiaus Putinas izoliavosi nuo kritikų ir apsupo save ištikimais rėmėjais. Šaltiniai teigia, kad jis tapo vis labiau egocentriškas, susitelkęs į savo istorinį vaidmenį ir nusivylęs kasdienėmis šalies valdymo pareigomis.
![[ŽT] Taikėsi į karinį objektą. Neįtikėtina, kur rastas iš Baltarusijos atskridęs dronas](/photo/202508/01/12/thumb_323814__gaiziu.jpg)
