Paslaptingiausias pasaulyje karinis projektas. Oficialiai jo nėra (Foto, Video) ()
Greičiausiai niekada to nesužinosime.
© NASA (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Izraelio vykdoma operacija prieš Iraną, kuria siekiama sustabdyti Teherano branduolines ambicijas, tęsiasi. Tai užtikrins, kad Izraelis išlaikys branduolinį status quo Artimuosiuose Rytuose ir išliks vienintele regiono šalimi, turinčia masinio naikinimo ginklų. Įdomu tai, kad Jeruzalės valdžia niekada oficialiai nepripažino turinti branduolinį arsenalą.
Izraelio masinio naikinimo ginklų programa prasidėjo praėjus keleriems metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, 1949 m., kai į valdžią atėjo pirmasis Izraelio ministras pirmininkas Davidas Ben-Gurionas. Jis buvo praktiškai apsėstas atominės bombos kūrimo. Tais pačiais metais, prisidengiant naftos žvalgyba, Negevo regione buvo pradėti urano telkinių paieškos darbai, kurie pasirodė esą sėkmingi – nedideli šio elemento kiekiai buvo aptikti fosfatų telkiniuose.
Į žaidimą įsitraukia garsi asmenybė
Tuo pačiu metu Izraelis kūrė mokslininkų, kurie galėtų dirbti su jo branduolinių ginklų programa, tinklą. Jau 1953 m. jis buvo sukūręs modernų urano gavybos metodą ir patentuotą sunkiojo vandens, reikalingo masinio naikinimo ginklams, gamybos metodą. Po dvejų metų, kai Ben Gurionas grįžo į valdžią, buvo pradėti konkretūs žingsniai siekiant sukurti itin slaptą Izraelio atominės bombos kūrimo programą. Visai iniciatyvai turėjo vadovauti asmuo, kurio vardą tikriausiai žinote: tuomet 32 metų Šimonas Peresas, kuris per kelerius metus bendrą Izraelio atominės bombos kūrimo idėją pavertė veikiančia jos kūrimo programa.
Perezas šį žygdarbį pasiekė daugiausia glaudžiai bendradarbiaudamas su Prancūzija, kuri tuo metu taip pat kūrė savo masinio naikinimo ginklus. Šis bendradarbiavimas prasidėjo pardavus Paryžiui patentus minėtam urano išgavimui iš fosfatų ir sunkiojo vandens gamybai. Šis sandoris padėjo pamatus kariniam ir žvalgybos bendradarbiavimui tarp dviejų šalių, kuris vėliau tęsėsi Izraelio atominės bombos srityje.
Izraelis pradeda karą
Šis bendradarbiavimas įžengė į visiškai naują etapą 1956 m., kai Prancūzija pasiūlė parduoti Izraeliui reaktorių, kuris galėtų tapti jos branduolinės iniciatyvos pagrindu. Paryžius iškėlė vieną sąlygą: Izraelis turi įsiveržti į Egiptą ir Sinajų, suteikdamas Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai pretekstą įsiveržti į šalį prisidengiant taikos palaikymo pajėgomis, kurios leistų joms perimti Sueco kanalo kontrolę. Perezas sutiko su Prancūzijos pasiūlymu, tačiau vadinamoji Sueco krizė, įvykusi 1956 m. spalio ir lapkričio sandūroje, galiausiai baigėsi nesėkme, kai politinis Jungtinių Valstijų, Sovietų Sąjungos ir JT spaudimas privertė Prancūziją, Didžiąją Britaniją ir Izraelį pasitraukti iš Egipto.
|
Įdomu tai, kad šio plano žlugimas neturėjo neigiamos įtakos Izraelio programai. Priešingai! Maskvos branduoliniai grasinimai Prancūzijai Sueco krizės metu tik sustiprino Paryžiaus įsitikinimą kurti savo masinio naikinimo ginklus – programą, kuri dar tik prasidėjo. Ben Gurionas sumaniai pasinaudojo šiuo požiūriu, kartu su Prancūzijos plano žlugimu Egipte. Perezas buvo išsiųstas į Paryžių ir sugebėjo išsiderėti daug geresnį sandorį savo šaliai. Tuometinis Prancūzijos ministras pirmininkas, sugėdintas dėl nesėkmės Egipte, esą pareiškė, kad „Izraeliui skolingas bombą“, kurios dėka tautai niekada nereikės patirti antrojo Holokausto.
Izraelio ir Prancūzijos bendradarbiavimas buvo baigtas 1957 m. spalį, ir pagal šį susitarimą (kurio detalės iki šiol nėra išslaptintos!) Jeruzalės valdžia gavo reaktorių, galintį per metus pagaminti 22 kg plutonio. „Dimonos paketas“ taip pat apėmė techninę paramą, o puikų Izraelio visos operacijos planavimą įrodo tai, kad šešiais mėnesiais anksčiau, 1957 m. kovo mėn., Jeruzalės valdžia viešai paskelbė apie nedidelio reaktoriaus, skirto moksliniams tyrimams, statybą. Tačiau šis pranešimas buvo tik dūmų uždanga daug didesnei konstrukcijai, kurios pristatymas buvo baigtas po šešių mėnesių.
Paslaptingiausias pasaulyje karinis projektas. Oficialiai jo nėra
1957 m. pabaigoje, po slaptų derybų serijos ir prasidėjus karui su Egiptu, Izraelis buvo pasirengęs pradėti statyti kompleksą, kuriame būtų kuriama Izraelio branduolinė bomba. Pasirinkta vieta buvo netoli Dimonos, netoli Negevo.
Tačiau geri Paryžiaus ir Jeruzalės santykiai truko neilgai. 1959 m. kilo nesutarimas dėl Charles'io de Gaulle'io atėjimo į valdžią, kuris pagrasino nutraukti bendradarbiavimą, jei tarptautiniams inspektoriams bus leista patekti į Izraelio gamyklą. Po dvejų metų sunkių derybų (vėlgi vadovaujamų Perezo) Prancūzija laikėsi savo susitarimo ir tęsė urano tiekimą Izraeliui iki 1963 m. Branduolinis bendradarbiavimas tarp dviejų šalių galiausiai nutrūko po trejų metų, 1966 m.
Dimonos kompleksas. Atvirų šaltinių nuotr.
Užkulisinė veikla
Prancūzijos urano tiekimo pabaiga privertė Izraelį ieškoti naujo šios svarbios žaliavos tiekėjo. Tai buvo pasiekta labai greitai, nes 1963 m. buvo užmegztas bendradarbiavimas su Argentina, kuri iki 1966 m. slapta pardavė Izraeliui 90 tonų urano. Šio bendradarbiavimo dėka 1965 m. Izraelis buvo pasirengęs gaminti „ginklams skirtą“ plutonį, skirtą naudoti masinio naikinimo ginkluose. Taip pat verta paminėti slaptą 1959 m. susitarimą tarp Izraelio ir Norvegijos, pagal kurį pastaroji per Didžiąją Britaniją pardavė Izraeliui 20 tonų sunkiojo vandens, panaudoto pirmajam Dimonos reaktoriaus paleidimui.
Taip pat verta paminėti, kad 1960 m. gruodį pasaulio žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Izraelis kuria branduolinę technologiją. Reaguodamas į šiuos pranešimus, Ben Gurionas padarė vienintelį savo pareiškimą apie Dimonos programą, teigdamas, kad jo šalis stato 24 megavatų reaktorių išimtinai taikiems tikslams, susijusiems su pramone, medicina, mokslu ir žemės ūkiu.
Tęsinys kitame puslapyje.
Amerikiečiai tylėjo
Keliais mėnesiais anksčiau, dar prieš paviešinus darbo rezultatus, apie Izraelio programą sužinojo ir Amerikos prezidento Eizenhauerio administracija, kurią Izraelis ilgai apie tai neinformavo. Eizenhaueriui jau ruošiantis palikti Baltuosius rūmus, būtent jo įpėdinis Johnas F. Kennedy darė išties didelį politinį spaudimą Izraeliui, reikalaudamas, kad Dimonos gamykla būtų atidaryta Amerikos inspektoriams.
Izraelis galiausiai sutiko su tokiu patikrinimu (įdomu tai, kad tai įvyko 1964 m. sausį, po Kenedžio nužudymo), tačiau tik po to, kai jis buvo gerai paruoštas Vašingtono atstovams. Buvęs „Mossad“ agentas Rafi Eitanas rašo:
„Antras, netikras tokio tipo objektas buvo pastatytas virš valdymo centro Dimonoje, aprūpintas visa matavimo įranga, sudarant įspūdį, kad ten veikiantis reaktorius skirtas tik Negevo pavertimui vešlia žemės ūkio zona. Teritorija, kurioje buvo iš Norvegijos kontrabandos būdu gabenamas sunkusis vanduo, inspektoriams buvo neprieinama „dėl saugumo priežasčių“, nes šios medžiagos kiekis būtų buvęs aiškus įrodymas, kad reaktorius buvo naudojamas visiškai kitiems tikslams.“
Amerikos inspektoriai lankydavosi Dimonoje kartą per metus, nuo 1963 iki 1969 m., kai prezidentas Nixonas nutraukė šią iniciatyvą. Nuo 1968 m. amerikiečiai jau žinojo, kad Izraelis turi masinio naikinimo ginklų, tačiau galiausiai nusprendė šią informaciją pasilaikyti sau. Jie baiminosi, kad jos atskleidimas įžiebs branduolinių ginklų lenktynes Artimuosiuose Rytuose (įskaitant Sovietų Sąjungą), o bet koks bandymas nuginkluoti Izraelį susidurtų su labai griežta Vašingtono pozicija, įskaitant, pavyzdžiui, planuojamo susitarimo parduoti Izraeliui F-4 „Phantom“ lėktuvus atšaukimą. Tačiau jei šis sprendimas būtų viešai atskleistas, Nixono administracija būtų buvusi priversta jį paaiškinti, o tai savo ruožtu galėjo lemti Izraelio atominės bombos programos atskleidimą, ko Vašingtonas nenorėjo. Galiausiai 1969 m. buvo pasirašytas slaptas JAV ir Izraelio susitarimas, pagal kurį Izraelis galėjo pasilikti savo ginklus, jei juos laikys paslaptyje ir susilaikys nuo branduolinių bandymų. Susitarimas, kurį Izraelis greičiausiai sulaužė vos po kelerių metų – bet apie tai plačiau po akimirkos.
Beje, gali būti, kad amerikiečiai norėjo tylėti Izraelio masinio naikinimo ginklų klausimu dėl kitos priežasties. 1969 m. memorandume prezidentui Nixonui garsus Amerikos valstybės veikėjas Henry Kissingeris rašė:
„Izraelis yra viena iš nedaugelio tautų, kurių egzistavimui iš tiesų gresia pavojus, ir jei kuri nors šalis iš tikrųjų panaudotų branduolinius ginklus, tai būtų Izraelis.“
Jei Izraelis panaudotų tokį arsenalą, ko Kissingeris, matyt, neatmetė, Jungtinės Valstijos galėtų teigti, kad nieko nežinojo apie tokią programą, ir niekas negalėtų jos apkaltinti melu.
Izraelis artėja prie masinio naikinimo ginklų panaudojimo
Minėtas susitarimas buvo pasirašytas praėjus dvejiems metams po masinės Izraelio masinio naikinimo ginklų gamybos pradžios Dimonoje, nors, kaip pranešama, šalis pirmąsias bombas turėjo jau 1966 m. gruodžio mėn. Jos esą buvo paruoštos panaudoti per 1967 m. birželio mėn. Šešių dienų karą, jei arabų pajėgos būtų arti Izraelio kariuomenės sutriuškinimo. Laimei, tokio dislokavimo neprireikė. Taip pat verta paminėti kitą karinę operaciją, kurią Izraelis esą planavo dar prieš prasidedant šiam trumpam konfliktui. Pranešama, kad buvo svarstoma misija, apimanti branduolinio įtaiso susprogdinimą Sinajuje. Tai buvo skirta kaip įspėjimas netoliese esančioms šalims, norinčioms pulti Izraelį.
Įdomu tai, kad apie Izraelio branduolinių ginklų bandymus beveik nieko nežinoma, ir iki šiol neturime jokių konkrečių įrodymų, kad tokie bandymai buvo atlikti. Tai iš dalies galėjo lemti Izraelio prieiga prie Prancūzijos branduolinių ginklų bandymų, o dviejų programų panašumas reiškė, kad jam pačiam nereikėjo atlikti bandomųjų sprogdinimų. Turbūt labiausiai tikėtinas Izraelio ginklų bandymas, apie kurį galima ką nors rašyti, yra vadinamasis Velos incidentas 1979 m. rugsėjį, kai Indijos vandenyne buvo susprogdintas branduolinis įtaisas. Pranešama, kad tai buvo itin švarus sprogimas su minimaliomis radiologinėmis iškritomis, todėl ekspertai spėja, kad tai galėjo būti mažesnio, vadinamojo taktinio branduolinio įtaiso bandymas.
Kaip jau minėta anksčiau, Izraelio branduolinės programos paslapties galiausiai nepavyko išsaugoti. „The New York Times“ pirmą kartą apie tokius pranešimus pranešė 1969 m., tačiau tik 1986 m. sužinojome pirmąją išsamią informaciją apie Izraelio bombą. Ją atskleidė Mordechai Vanunu, technikas, dirbantis tyrimų centre netoli Dimonos. Vanunu atskleidė įvairių detalių, įskaitant tai, kad 1980–1986 m. Izraelis įgijo galimybę gaminti termobranduolinius įtaisus. Tačiau už savo atskleidimus jis sumokėjo didelę kainą. Netrukus po to Vanunu buvo pagrobtas „Mossad“ pajėgų, atgabentas į Izraelį ir nuteistas 18 metų kalėti už išdavystę ir šnipinėjimą.
Izraelio branduoliniai ginklai – kaip jie atrodo šiandien?
JAV ne pelno siekianti organizacija „Nuclear Threat Initiative“, be kita ko, skirta planetos branduolinio arsenalo stebėjimui, primena mums, kad Izraelis niekada nepripažino turintis masinio naikinimo ginklų ir nepasirašė Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. NTI taip pat apskaičiavo, kad šalis šiuo metu turi apie 90 branduolinių galvučių ir beveik 1000 tonų plutonio, kuris galėtų būti panaudotas tokiems ginklams gaminti. Ji taip pat turi platų branduolinių galvučių tiekimo priemonių spektrą – nuo povandeniniais laivais paleidžiamų sparnuotųjų raketų, tokių kaip „Delfin-I“ ir „Delfin-II“, iki vidutinio nuotolio balistinių raketų, tokių kaip „Jericho III“, kurių veikimo nuotolis siekia 5500 km. Kokia tiesa? Jei Izraelis nepakeis savo branduolinių ginklų politikos, greičiausiai niekada to nesužinosime.
Taip pat verta paminėti, kad mes iš tikrųjų nežinome, kokią karinę doktriną Izraelis taiko dėl savo masinio naikinimo ginklų. 1999 m. knygoje istorikas Avneris Cohenas teigė, kad joje yra keturios „raudonos linijos“, kurių peržengimas gali reikšti tokio niokojančio arsenalo panaudojimą:
- Karinė invazija į gyvenamas Izraelio vietoves
- Izraelio oro pajėgų sunaikinimas
- Ataka prieš Izraelio miestus naudojant cheminius / biologinius ginklus arba didelio masto oro antskrydžius
- Branduolinių ginklų panaudojimas prieš Izraelį
Kaip matote, Izraelio atominės bombos programos istorija tikriausiai galėtų būti panaudota geram filmui. Užkulisiuose vyksta slapti susitarimai, žvalgybos rinkimo veikla tarp įvairių šalių, itin slapti sandoriai ir netgi karas, pradėtas vien dėl tokio ginklo įsigijimo. Kita vertus, turime sukryžiuoti pirštus, kad ši žavi istorija niekada nesibaigtų tuo, kad Jeruzalės valdžia panaudotų savo branduolinį arsenalą.
1/ 🚨 Israel's Dimona nuclear facility is expanding rapidly. Latest satellite imagery captured in December 2024 reveals major constructions, including a large underground site under work since 2017. Here's a breakdown of what's happening 🧵⬇️ pic.twitter.com/x8F6MRE64d
— Egypt's Intel Observer (@EGYOSINT) March 29, 2025
.png)
.png)
.png)
