Derybos parodė, kad dabar daug kas priklauso nuo Trumpo, net daugiau nei nuo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ()
Kol vyksta derybos tarp Trumpo, Putino, Zelenskio ir ES bei NATO lyderių, vis labiau ryškėja būsimos taikos Ukrainoje kontūrai, ir jie atrodo vis labiau neraminantys. Kremlius pasirengęs atsisakyti dalies teritorinių pretenzijų, tačiau kompromiso kaina Kyjivui gali pasirodyti nepriimtina: Ukraina rizikuoja prarasti reikšmingas teritorijas ir vidinę ramybę. Jos piliečiai jaučia pralaimėto karo nuotaiką, kurios pasekmės dar nežinomos.
© REUTERS/Scanpix
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Derybos tarp Trumpo, Putino, Zelenskio, ES ir NATO lyderių iš esmės davė tik vieną konkretų rezultatą. Putinas atsisakė reikalavimų išvesti Ukrainos pajėgas iš Chersono ir Zaporižios sričių ir dabar reikalauja tik 30％ Donecko ir 1％ Luhansko sričių, pažadėdamas po karo veiksmų nutraukimo išvesti Rusijos karius iš Sumų ir Charkivo sričių. Klausimas dėl teritorijų kairiajame Dnipro krante, Kachovkos vandens saugyklos atkūrimas ar vandens tiekimo į Krymą atnaujinimas net nesvarstomi.
Manoma, kad Zelenskis ir Putinas būsimame susitikime (kurio vieta dar nenustatyta) susitars dėl teritorinių klausimų, o vėliau kartu su Trumpu patvirtins bendrą karo pabaigos susitarimo projektą.
Akivaizdu, kad toks susitarimas pirmiausia nenaudingas Ukrainai, kuri negali ir nenori prarasti beveik viso Donecko šiaurės ir daugiau nei pusės vakarų. Rusijos kariuomenei šių teritorijų užėmimas dabartiniais tempais užtruktų nuo pusantrų iki trejų metų. Vakaruose argumentuojama, kad Kramatorskas ir Slovjanskas šiaurės vakaruose gali tapti „bastionais“ prieš Rusijos agresiją, patikimai uždengiančiais visą likusią Ukrainą, tačiau pats šio teksto autorius tuo abejoja. Įmanomas pietinis apėjimas ir veržimasis link Dnipro miesto bei upės be dramatiškų šturmų, tačiau tam taip pat prireiktų daug laiko ir išteklių, pirmiausia žmonių. Kovoti atvirose stepėse Rusijos kariuomenei prasminga tik tada, kai yra žaluma miško juostose, bet vos tik ukrainiečiai pradės jas deginti traukdamiesi, dronų aukų skaičius bet kuriuo metų laiku bus milžiniškas.
Deja, dabar situacija labai priklauso nuo Donaldo Trumpo nuotaikos. Jei viršų paims jo siekis „baigti karą bet kokia kaina“, įskaitant Ukrainos „nubaudimą“ atsisakant teikti žvalgybos duomenis ar galimybę įsigyti raketų HIMARS ir Patriot sistemoms, Zelenskiui teks sutikti su iš esmės gėdingu susitarimu. Jei jam ir Europos lyderiams pavyks įtikinti Trumpą, kad Putinas bando primesti nenaudingą ir nesąžiningą mainą, karas tęsis, Ukraina gaus daugiau ginklų, o Putinas — naujas sankcijas.
© ZUMAPRESS.com / Scanpix
Pačioje Ukrainoje plinta pralaimėto karo jausmas, kai paaiškėjo, kad po kelerius metus puoselėtų fantazijų apie sugriautą ir už agresiją nubaustą Maskvą situacijos neįmanoma pakeisti ne tik iki 1991 metų sienų, bet ir iki 2022 metų pradžios ribų. Net karo sustabdymas ties esama fronto linija jau atrodo nepasiekiama svajonė. Tenka pripažinti teritorinius praradimus ir tikėtiną jų teisinį įtvirtinimą. Viltis į stiprius Vakarus ir jų paramą žlugo. Visuomenės stiprus nepasitenkinimas priverstine mobilizacija ir su tuo susijusia atvira korupcija (ramiojoje Vinicoje rugpjūčio 2 d. dėl to riaušėse dalyvavo daugiau nei 80 žmonių) bei masiniai patriotiškai nusiteikusios visuomenės protestai prieš liepą priimtą įstatymą, kuriuo siekiama sumažinti antikorupcinės institucijos NABU įgaliojimus, nepalieka abejonių, kad prezidento Zelenskio įgaliojimai baigsis jau pirmųjų rinkimų metu, kuriuos Ukrainos valdžia bus priversta surengti skubiai. Generolas Valerijus Zalužnas šiuo fonu savo potencialiems rinkėjams siunčia nuotraukas vilkėdamas civilinį elegantišką kostiumą, leisdamas suprasti, kad jį domina ne tik diplomatinė veikla.
Situacija fronte
|
Svarbiausiu pastarosios savaitės įvykiu tapo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų veiksmai siekiant likviduoti Rusijos pajėgų proveržį šiauriniame Ukrainos gynybos flango ruože, ties Pokrovsko aglomeracija, į vakarus – Dobropilės link. Liepos pabaigoje apie du trečdalius Pokrovsko aglomeracijos apsupusios ir pradėjusios patį Pokrovską šturmuoti Rusijos pajėgos, pasinaudodamos, sprendžiant iš fragmentiškų pranešimų, panika viename iš Ukrainos dalinių ir atsivėrusiu galimybių koridoriumi, be kliūčių pralaužė gynybą, naudodamos (naujas terminas) „ypač mažas šturmo grupes“. Grupės iš dviejų–penkių karių, eidamos pėsčiomis per miškingas juostas arba važiuodamos motociklais, prasiveržė apie vienuolika kilometrų į vakarus siauru ruožu. Paskui buvo pradėti permetinėti rezervai ir tiekimas (prie motociklų pritvirtintais vežimėliais).
Dėl to Ukrainos kariuomenės užnugaryje atsidūrė ne mažiau kaip tūkstantis žmonių. Kaip tai vyko, interviu Ukrainos karo žurnalisto Jurijaus Butusovo projektui papasakojo Rusijos kariuomenės 30-osios šaulių brigados kariai, rugpjūčio pradžioje prasiskverbę į Pokrovską ir įžengę į miestą maždaug kilometro gylyje. Paaiškėjo, kad Rusijos žvalgybai pavyko sudaryti maršrutą per pietinę miesto dalį, einantį per pramonines zonas ir miškingas juostas, o tai leido lėtai ir itin atsargiai, patiriant didelius nuostolius kelyje, sukaupti prieš miestą mažesnius rezervus, o paskui įvesti juos į beveik tuščią miestą, kuriame net gana didelėse gatvėse, vedančiose į frontą, nebuvo nuolatinės Ukrainos kariuomenės kontrolės. Tačiau toks permetimas iš okupuoto Selidovo miesto kainavo labai brangiai. Į Pokrovską pasiųstos kuopos kariai keliavo iš už 20 km esančio Selidovo apie dvidešimt dienų, o kai pasiekė miesto pakraščius, iš dviejų kuopų buvo likę tik septyni žmonės.
Tarp Pokrovsko aglomeracijos ir Konstantinovkos panašų proveržį padaryti buvo dar lengviau. Tačiau Ukrainos valdžia į jį sureagavo laiku. Rugpjūčio 11 d. naujienų srautuose pasirodė informacija apie proveržį Dobropilės link, rugpjūčio 12 d. Generalinis štabas paskelbė apie rezervinių dalių permetimą į šį rajoną, o rugpjūčio 15 d., per Trumpo ir Putino viršūnių susitikimą Ankoridže, buvo paskelbta, kad 93-osios brigados „Šaltasis Jaras“ kariai išlaisvino ir išvalė kaimus prie Dobropilės, paimdami belaisvių. Tuo pat metu Ukrainos kariuomenės „Skala“ pulkas sunaikino Rusijos kariuomenės karius, prasiskverbusius į Pokrovską. O kitą parą tapo žinoma, kad rusų proveržio „liežuvis“ Dobropilės link buvo perkirptas maždaug per vidurį ir Ukrainos pajėgos paėmė nemažai belaisvių, o dar daugiau sunaikino.
Tačiau rugpjūčio 14 d. regiono valdžia paskelbė privalomą šeimų su vaikais evakuaciją iš Družkovkos (šiaurės vakarų kryptimi nuo Konstantinovkos ir į šiaurę nuo proveržio į Dobropilę), taip pat iš pietuose ir pietryčiuose esančių Andrijivkos, Varvarivkos, Novoandrijivkos ir Rohansko kaimų Donetsko srityje. Tai rodo, kad proveržio visiškai likviduoti kol kas nepavyko. Be to, sprendžiant iš žemėlapių, iš užimto Časiv Jaro pastebimas judėjimas Družkovkos link – iki jos liko vos keli kilometrai.
Rugpjūčio 17 d. Ukrainos kanalai parodė drono vaizdo įrašą iš oro virš Myrnohrado, esančio Pokrovsko aglomeracijoje, kurį Rusijos kariuomenė sistemingai naikina apšaudymais ir bombardavimais. Miestas vis dar atrodo palyginti sveikas (daugiausia daugiabučių stogai išlikę), skirtingai nei visiškai sunaikintas Časiv Jaras ar daugelis kitų aplinkinių miestų. Tai vienas aiškių ženklų, kad miestas greitai bus paliktas, nors pastatų būklė dar leidžia juos naudoti gynybai.
Mūšis Dobropilės laukuose dar kartą parodė, kad Ukrainos rezervai fronte, įskaitant elitinius dalinius, turinčius veikti kaip „gaisrinė komanda“, yra skirstomi pagal politinius, o ne karinius kriterijus.
Mat tuo pat metu, kai itin pavojinga situacija išryškėjo tarp Pokrovsko aglomeracijos, Konstantinovkos ir pietvakarinės Časiv Jaro dalies, dėl ko įvyko laikinas praradimas šiauriniame Sumų srities ruože ties Junakivka, Ukrainos kariuomenė pradėjo intensyvų puolimą, kurio metu jau buvo išlaisvinti trys kaimai. Dar vienas pasienio kaimas buvo išlaisvintas praėjus kelioms dienoms po užėmimo. Rusijos kariuomenė buvo nustūmta prie Junakivkos, bet kartu beveik visiškai užėmė šį „bendruomenės centrą“ (de facto pasienio rajono centrą).
Sumų srities Kandrativkoje, išlaisvintoje Ukrainos puolimo kairiajame flange, žuvo bent vienas 30-ojo motorizuotojo šaulių pulko batalionas, yra patvirtinimas apie bataliono vado žūtį – jo asmeniniai dokumentai buvo pateikti kaip trofėjai 225-ajam Ukrainos šturmo pulkui. Rugpjūčio 17 d. buvo pranešta, kad šiauriau pagrindinės kovų zonos, pasienio kelyje Rylskas–Chomutovka, buvo sunaikintas pikapas, kuriame buvo generolas leitenantas Esedula Abačevas, Rusijos kariuomenės grupuotės „Šiaurė“ vado pavaduotojas. Ukrainos GUR teigia, kad jį nugabenus į ligoninę buvo amputuota ranka ir koja. Rugpjūčio 20 d. paskelbtame vaizdo įraše, neva iš įvykio vietos, matyti, kad Ukrainos dronai šiame rajone sunaikino du lengvuosius automobilius, o pikapas patyrė kelias atakas.
Rusijos pusė pagrindine nesėkmių Sumų srityje priežastimi įvardija „rezervų nebuvimą“. Tačiau akivaizdu, kad puolimas šiaurinėje Sumų srityje turėjo atitraukiamąją reikšmę ir atliko savo vaidmenį, priversdamas Ukrainos Generalinį štabą permetinėti ten rezervus ir ištisas savaites juos švaistyti kovoms dėl siauro ruožo žemės. Tuo metu Rusijos Generalinis štabas renkasi rezervus naudoti svarbesniuose fronto ruožuose.
Be Pokrovsko krypties, Rusijos kariuomenė ženkliai pasistūmėjo prie Kupjansko, apeidama miestą iš vakarų pusės. Rugpjūčio 16 d. Ukrainos pusė paskelbė vaizdo įrašą apie mažų rusų šarvuotosios technikos kolonų sunaikinimą. Šios technikos naudojimas dabartiniais laikais yra retas, o tai rodo, kokią reikšmę Rusijos vadovybė teikia miesto užėmimui. Taip pat Limano kryptimi rugpjūčio 15 d. Rusijos kariuomenė užėmė didelį Toretso kaimą, dėl kurio mūšiai vyko dvejus metus. Jo kontrolė faktiškai atveria kelią į Lymaną iš rytų. Atsižvelgiant į tai, kad Rusijos kariuomenė priartėjo prie miesto ir iš šiaurės, ryžtingo šturmo galima tikėtis bet kurią akimirką, nors greičiausiai puolimas jį pasieks jau rugsėjį.
Rugpjūčio 7 d. Rusijos „kariniai tinklaraštininkai“ savo kanaluose paskelbė apie proveržį į Siverską – rytinį Ukrainos miestą, esantį Ukrainos kariuomenės kontrolėje ir daugiau nei dvejus metus laikomą kaip stiprią gynybinę zoną. Rytuose nuo jo, pasak jų, buvo užimtas Verchnokamenskės kaimas, esantis nuo Luhansko srities sienos Siversko link. Rugpjūčio 18 d. Rusijos gynybos ministerija parodė Rusijos vėliavas Serėbriankos kaime, Donecko srityje — tai artimiausias prie Siversko kaimas šiaurėje, nors tiesia linija iki jo likę apie penkis kilometrus.
Časiv Jaro rajone, sprendžiant iš Ukrainos agentūrų skelbiamų žemėlapių, Rusijos kariuomenė smarkiai pasistūmėjo tiek į šiaurės vakarus, tiek į pietvakarius nuo miesto. Tai kelia grėsmę tiek Konstantinovkai, tiek Druzhkovkai.
Šiauriau Toretso Rusijos kariuomenė išstūmė Ukrainos karius iš Ščerbynivkos, į vakarus nuo miesto pasistūmėjo dar keliose vietose, o 121-oji „Azovo“ brigada pranešė, kad nesėkmingai pasiuntė šarvuotąją grupę į Katerinivką, kur ji buvo sunaikinta dronų.
Zaporižios fronte Ukrainos pajėgoms labai sunkiai pavyko atstumti Rusijos kariuomenę nuo didelio Stepnohorsko (5 tūkst. gyventojų 2013 m.) miestelio, esančio prie buvusio Kachovkos vandens telkinio. Kai kurie apžvalgininkai šį proveržį laikė būsimo Rusijos puolimo Zaporižios miesto link pradžia. Dabar, pasak Rusijos šaltinių, kovos vyksta „pietinėje Stepnohorsko pakraštyje“, taip pat Plavnų kaime į pietus (kurį Rusijos kariuomenė užėmė jau prieš tris savaites). Šiame ruože rugpjūčio 18 d. buvo užfiksuotas keistas epizodas, kai rusų šarvuota mašina (kai kurie komentatoriai ją supainiojo su amerikietišku šarvuočiu) buvo papuošta tiek Rusijos, tiek JAV vėliavomis. Rugpjūčio 19 d. Rusijos šaltiniai paskelbė, kad mašina buvo sunaikinta, o įgula žuvo.
Apibendrinant galima teigti, kad iniciatyva mūšio lauke, išskyrus Sumų sritį, išliko Rusijos pusėje, tačiau nuo rugpjūčio 12 d. įvesti Ukrainos rezervai padėjo stabilizuoti frontą ir bent Pokrovsko bei Zaporižios kryptimis atsitraukti rusų pajėgas.
Technologinės naujovės
Ukrainos ginkluotosios pajėgos (UGP) liepą pradėjo aktyviai naudoti „mirties gėlę“. Iš dronų fronto linijos rajone iš Rusijos pusės prie laukų kelių numetama pusantro litro plastikinis butelis arba penkių litrų talpa, prikimšta plastido ir skeveldrinių elementų, taip pat su metalo jutikliu. Viršus pridengiamas gyvu augalu ar krūmu, maskuojančiu objektą. Įrenginys sprogsta priartėjus bet kokiai transporto priemonei, nepalikdamas jai šansų. Abiejose pusėse pastebimas ir aktyvesnis „laukančiųjų“ FVP dronų naudojimas – jie perskrenda fronto liniją ir nusileidžia prie kelių laukimo režimu. Operatoriai juos pakelia į orą pasirodžius taikiniui.
Tuo pat metu vaizdo įrašuose liepą vis dažniau pasirodė rusiški (ir mažesniu mastu – ukrainietiški) antžeminiai robotų kompleksai. Paprasčiau tariant, tai nedideli (aukštis – metras, ilgis – pusantro, plotis – pusė metro) robotai ant ratų, kurie, valdant operatoriams, gabena į pirmąsias pozicijas amuniciją, vandenį ir maistą, taip pat evakuoja sužeistuosius. Jie gali išminuoti teritoriją arba, sumontavus kulkosvaidžius ar granatsvaidžius, tiesiogiai dalyvauti mūšiuose. Rugpjūčio viduryje, valant Veseloje kaimą prie Dobropilės, masiškai buvo panaudoti antžeminiai robotų kompleksai su kulkosvaidžiais ir raketų sistemomis, kurie veikė kartu su tankais. Ukrainoje, bendradarbiaujant su „Nova Pošta“, renkamos lėšos jau ištiso bataliono tokių kompleksų tobulinimui.
Iš rusiškų „karinių tinklaraštininkų“ šaltinių gaunami skundai, kad fronte nuo praėjusių metų pabaigos masiškai žūva „sparnai“ – taip vadinami aukštuminiai žvalgybiniai ir smogiamieji dronai vidutinio ir didelio nuotolio („Lancetai“, „Zala“ ir kt., iš viso RF kariuomenėje dabar iki 15 skirtingų variantų). UGP sugebėjo sukurti jų naikinimo tarnybas, naudojančias greitus, manevringus aukštuminio skrydžio perėmimo dronus. Net „sparnų“ aprūpinimas automatine atakų išvengimo sistema nuo dronų-žudikų mažai padeda.
Rusijos dronų aptikimas tapo įmanomas po to, kai Ukrainos kariuomenė gavo mobiliąsias vakarietiškas priešlėktuvinės gynybos sistemas, dislokuotas netoli užnugario. Atskiros UGP pajėgos, užsiimančios „sparnų“ naikinimu, gali kaip ataskaitas už „medžioklę“ per mėnesį skelbti vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuota iki 40–50 tokių palyginti brangių aparatų sunaikinimo epizodų. Ne visi jie numušami, tačiau, Ukrainos vertinimu, kai kuriose fronto atkarpose pavyksta sunaikinti iki 75–80％. Taigi rusų ir ukrainiečių vertinimai čia sutampa.
Vis dėlto RF ginkluotosios pajėgos bent kartą per savaitę praneša apie sėkmingus raketinius smūgius Ukrainos užnugaryje prieš karinius taikinius (ką iš esmės patvirtina ir Ukrainos šaltiniai), kurie akivaizdžiai buvo aptikti ir „apšviesti“ (t. y. stebėti ir koordinuoti) naudojant tokius dronus. Pirmiausia smūgiuojama į karinius poligonus šalies rytuose ir šiaurės rytuose, naudojamus naujiems daliniams rengti.
Pavyzdžiui, rugpjūčio 12 d. iš „The New York Times“ straipsnio paaiškėjo, kad liepos 21 d. per RF raketinį smūgį tarptautinio legiono mokymo stovyklos valgyklai prie Kropyvnycko žuvo ne mažiau kaip 12 užsienio savanorių iš JAV, Danijos, Taivano, Kolumbijos ir kitų šalių, o iki 100 žmonių buvo sužeista.
Kova su „sparnais“ – vienas ryškiausių Vakarų technologinio pranašumo panaudojimo pavyzdžių šiame kare, kontrastuojantis su nesėkmingais bandymais sustabdyti didėjančią RF modifikuotų sunkiųjų smogiamųjų dronų bangą.
Oro atakos
Laukiant Putino ir Trumpo susitikimo Aliaskoje, Rusijos kariuomenė smarkiai sumažino savo oro smūgių Ukrainai mastą. Jie Trumpo labiausiai erzino, skirtingai nei sausumos kovos veiksmai. Be to, kas reta, FSB tiesiog prieš susitikimą, rugpjūčio 14 d., pateikė oficialų savo veiksmų paaiškinimą, paskelbdama, kad paskutinės oro smūgių serijos metu buvo sužlugdyta Ukrainos OTRK („operatyvinių-taktinių raketų kompleksų“) „Sapsan“, galinčių smogti Rusijos gilumoje 500–750 km atstumu, raketų gamybos programa. Esą vien dėl šios priežasties buvo atakuotos pramonės įmonės Charkivo, Sumų ir Žytomyro srityse.
Ukraina tuo pat metu, laukdama susitikimo, padidino smūgių Rusijos objektams skaičių ir efektyvumą, pirmiausia geležinkelių transportui pietų Rusijoje (nuo liepos 22 d. atakuota ne mažiau kaip penkiolika stočių arba stambių geležinkelio objektų), gynybos pramonės įmonėms ir dideliems naftos perdirbimo gamykloms iki 2000 km atstumu nuo fronto, t. y. nuo Komijos respublikos ir Orenburgo srities iki Krasnodaro krašto. Kai kurios naftos perdirbimo gamyklos, įskaitant tokias dideles kaip Novokujbyševskio, Volgogrado, Syzrano ir Riazanės, po įspūdingo pirminio naftos perdirbimo įrenginių sunaikinimo sustabdė arba smarkiai apribojo veiklą. Kai kuriuose Rusijos regionuose kilo didelis benzino deficitas.
Nuo rugpjūčio 15 d. RF atnaujino plataus masto atakas prieš Ukrainos naftos ir dujų infrastruktūrą. Rugpjūčio 19 d. po smūgių kilo didelis gaisras Kremenčuko NPG (anksčiau jau ne kartą atakuotame), buvo apgadinta dujų kompresorinė stotis Lubnuose (Poltavos sr.), sunaikinta naftos bazė Odesoje, rimtai apgadinta naftos infrastruktūra Izmailyje (Odesos sr.). Be to, dronų ir planuojamųjų aviacijos bombų atakų patyrė dešimtys šalies miestų, ypač Donecko, Charkivo, Zaporižios ir Sumų srityse.
© ZUMAPRESS.com / Scanpix
Vandens krizė
Donecko aglomeracijos miestuose neslūgsta vandens krizė, iš dalies sukelta objektyvių aplinkybių – per karą sunaikinto magistralinio vandentiekio Sierverskio Donecas – Doneckas, iš dalies regiono valdžios veiksmų. Šį sezoną jie paskelbė griežtą ir mažą kainą už vandens pardavimą gyventojams, tačiau komercinės struktūros atsisakė taip dirbti, dėl to nutrūko „alternatyvaus“ vandens tiekimas į didžiuosius miestus.
Dėl to nuo vasaros pradžios Doneckas, Makejevka ir kitos centrinės regiono gyvenvietės liko be „techninio“ vandens prausimuisi, kanalizacijai ir skalbimui. Kai kur jis yra, bet tiekiamas kartą per kelias dienas ir tik į daugiabučių pirmuosius aukštus. Problemų kilo ir kariuomenei – panašu, kad į frontą buvo pristatomas ne geriamasis, o techninis vanduo. Rugpjūtį į socialinius tinklus pateko dešimtys vaizdo įrašų, kaip kariai „konkuruoja“ su laukiniais gyvūnais, semdami drumstą vandenį iš miško balų, kad jis nusistovėtų, perkošia ir geria.
Po Donecko gyventojų kreipimųsi į Vladimirą Putiną į regioną buvo atsiųsta dešimtys „vandens vežėjų“ brigadų iš Rusijos regionų, tačiau, sprendžiant iš internete platinamų vaizdo įrašų, jie nesugeba išspręsti problemos. Donecke vandens dalijimo punktuose renkasi dešimtys ir šimtai vietos gyventojų su bidonais. Su jais jau priversta važiuoti kalbėtis ir regiono valdžia.
Taigi Putino reikalavimai Ukrainai dėl UGP pasitraukimo iš Donecko srities siejami su viltimi, kad tada bus galima imtis vandens tiekimo Doneckui atkūrimo iš Sieversko Doneco. Vandens paėmimo punktas yra pačiame šiaurės vakariniame regiono pakraštyje, ties Slovjansku. Centrinė vandentiekio dalis eina per Časiv Jaro rajoną, kur vamzdynai daug kur sunaikinti per RF puolimą. Reikia pastebėti, kad Ukrainos visuomenė į tokią situaciją nereaguoja su užuojauta okupuotų teritorijų gyventojams. Ukrainos socialiniuose tinkluose ir spaudoje galima rasti nemažai pašaipių pasisakymų šia tema, įskaitant ir žinomų asmenų.
republic.ru
![[ŽT] 5–10 naujų tankų batalionų. Kažkas vyksta. „Netrukus pamatysime“](/photo/202508/02/16/thumb_333776__tankas19.jpg)
![[ŽT] 77 000 karių. „Tik puolimas!“ Syrskis kažką pradeda (Video)](/photo/202508/08/18/thumb_120847__Capture.JPG)
