„Jaučiausi kaip didžiausias kvailys.“ Rusams jau gana. Jie nebenori turėti nieko bendro su armija. „Putinas degs pragare“ (Video) ()

2025-08-28

Žmonės sakė: „Viskas baigsis po savaitės“.

Rusų karys
© Stop kadras | https://www.youtube.com/watch?v=oU6Qk77sLrY

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

„Nuoširdžiai, iš visos širdies padėjau kareiviams. (...) Kol staiga paaiškėjo, kad kareiviai, kuriems buvau išsiuntęs beveik 100 000 rublių (1062 eurus), tą pačią dieną viską išleido prostitutėms. (...) Jaučiausi kaip didžiausias kvailys, iš kurio buvo išvilioti pinigai“, – sako Ruslanas iš Briansko. Nuo pat invazijos į Ukrainą pradžios Rusijos armija rėmėsi savanoriais, kad šie aprūpintų ją pagrindine įranga. Tačiau dabar tarp jų auga nusivylimas – jie pavargo nuo to, kad karo pabaigos nematyti, ir pyksta, kad valdžia dangsto su Rusijos kareiviais susijusius piktnaudžiavimus. Ir savanoriai nusisuka nuo armijos, rašo „The Insider“

„2022 m. vasarį žmonės sakė: „Viskas baigsis po savaitės.“ Dabar tie patys tėvai sako savo vaikams: „Jei pamatysite mūsų kareivius, pereikite gatvę“, – priduria Ruslanas.

Natalija, renkanti aukas ir siuntinius Rusijos kareiviams, Briansko srityje, pasakojo:

„Kai žmonės manęs klausia, kaip sekasi savanorių judėjimui, atsakau – siaubingai. Visi išsekę. Aukos, įnašai ir visuomenės reakcija į karą gerokai pablogėjo.

Tai ypač išryškėjo vasarį, kai prasidėjo kalbos apie paliaubas. Pasirodė D. Trumpas ir pradėjo žeminti V. Zelenskį, girdamas V. Putiną. Nuo tos akimirkos tiek lėšų rinkimas, tiek savanoriška veikla Rusijos armijos vardu smarkiai sumažėjo.

[EU+Kuponai] Būtinas kiekvienam vairuotojui! Beprotiškos kainos ir fantastiškų galimybių rinkiniai. El. automobilinis kėliklis, smūginis veržliasūkis, pompa ir kt.

8988

Labai geros kainos

Specialūs kuponai

Iš Vokietijos greitas ir saugus pristatymas

Aukščiausia kokybė

Puikių galimybių rinkiniai

Labai ribotas kiekis

Išsamiau

Esu įsitikinusi, kad visos šios kalbos apie galimas paliaubas tik kenkia savanorių darbui. Žmonėms susidaro įspūdis, kad pagalbos nebereikia, kad viskas greitai baigsis. Jie galvoja: „Na, greitai bus paliaubos, viskas susitvarkys. Tad kam vargintis?“

„Tačiau iš tikrųjų nemanome, kad artimiausiu metu yra kokių nors paliaubų perspektyvų. Priešingai, pasienio regionuose žmonės įsitikinę, kad karas užsitęs.

Kad ir kaip būtų, aukos vis mažėja. Anksčiau žmonės aukojo nuo 500 iki 1000 rublių (5-11 eurų). Dėl didelio aukotojų skaičiaus, ypač pirmaisiais karo metais, tai davė apčiuopiamų rezultatų – netgi turėjome nedidelį rezervą, savotišką finansinę pagalvėlę. Tačiau dabar, kai siunčiu prašymus – vyriausybinėms agentūroms ir privačioms įmonėms – negaunu jokio atsakymo. Visiškai jokio. Ir kasdien siunčiu dešimtis laiškų.“

Vietos įmonės sako: „Atsiprašome, bet mes jau viską atidavėme; vos suduriame galą su galu.“ Valdžia sako: „Viskas vyksta pagal planą, viskas gerai, nėra jokios priežasties panikuoti.“ Realybė slepiama.

„Dabar tereikia vieno parašo – V. Putino. Jam tereikia pasakyti: „Gerai, mes baigiame karą.“ Jo jau paprašyta likti ten, kur esame. Bet jis to nedaro. Ką žmonės galvoja? Nuomonės skiriasi. Kai kurie sako, kad jei tiesiog sustosime, daugybės žmonių mirtys fronte bus beprasmės. Tačiau kareiviai vis tiek miršta, o Maskvos tikslai [šiame kare] nuolat keičiasi.“

Anksčiau žmonės tikrai stengėsi remti armiją, ypač pradžioje. Daugelis tai darė nuoširdžiai, iš patriotizmo. Dabar vis daugiau žmonių neturi motyvacijos jai padėti. Tiesą sakant, čia, pasienio regionuose, žmonės tiesiog pavargo nuo kareivių. Be to, jie pradėjo juos suvokti ne kaip gynėjus, o kaip grėsmę.

Pavyzdžiui, Šebekine niekas nebenori jiems nuomoti butų. Automobilių plovyklose, automobilių stovėjimo aikštelėse ir prie parduotuvių žmonės prašo nestatyti ten karinių transporto priemonių, baiminantis dronų atakos.

Karinė įranga – oro gynybos sistemos, įvairūs paleidimo įrenginiai – yra išdėstyta medžių eilėse netoli gyvenamųjų rajonų. Žmonės supranta, kad jei HIMARS smogtų į šią teritoriją, viskas aplink ją būtų sunaikinta. Tai siaubinga. Niekas nenori gyventi šalia karinių objektų.

Taip pat pasitaiko avarijų, kuriose dalyvauja kariškiai – buvo daug atvejų, kai tankai sutraiškė civilių automobilius. Kai tik įvyksta incidentas, kuriame dalyvauja kariškiai, jis iš karto užmaskuojamas. Neįmanoma žinoti, kas iš tikrųjų vyksta.

Elena iš Kursko srities renkanti aukas armijai:

„Žmonės bando ignoruoti karą, nes jie nuo jo pavargo. Arba prie jo priprato. Jie nori normalaus gyvenimo. O aš jaučiu, kad karas beveik baigėsi. Jis nebėra toks garsus, kaip anksčiau. Virš galvų skraido dronai, bet aš stengiuosi nekreipti dėmesio. Nebedrebu kaskart, kai turiu nuspręsti, ar išeiti į lauką. Sirena kaukia, bet mano širdis nebeplaka greičiau.

Padedu kareiviams nuo pat pradžių, 2022 m. vasario 24 d. Tačiau beveik atsisakiau šios veiklos. Aukų labai mažai. Daug lengviau judėti toliau, kai matai kelio pabaigą, sunkiau, kai nežinai, kiek jis driekiasi. Tas pats pasakytina ir apie savanorystę. Iš pradžių manėme, kad viskas greitai baigsis, todėl žmonės buvo labiau linkę aukoti. Tačiau dabar pabaigos nematyti ir nuolat prašoma daugiau. Nedaugelis nori padėti.

Net patys kareiviai nustojo taip dažnai prašyti paramos – galbūt todėl, kad aš vis dažniau atsisakau daugumos jų. Dabar kasdieniams poreikiams jie daugiausia išleidžia savo pinigus, kuriuos gauna iš Gynybos ministerijos.“

„Dabar didžiausias pirkinys, kurį galiu sau leisti, yra generatorius už 14 000 rublių (150 eurų). Tačiau net ir tai perku dalimis, savo vardu, o paskui palaipsniui grąžinu. Yra prašymas dėl dar vieno generatoriaus, kuris kainuoja 35 000 rublių (360 eurų), bet aš neturiu pradinio įnašo. Net jei man pavyks surinkti pinigų, jei žmonės ir toliau jų nesiųs, turėsiu mokėti 6 000 rublių (62 eurus) per mėnesį iš savo kišenės. Tai taip pat nėra geriausias variantas.

Savanorių judėjimas gerokai sumažėjo. Jei anksčiau nuolat matydavau įrašus apie tai savo socialinės žiniasklaidos kanale, dabar nieko nebėra. Tikriausiai tokių žmonių neliko. Atrodo, kad savanorių judėjimas išblėso. Tam tikru momentu norą padėti pakeitė intrigos, pasmerkimai ir konkurencija. Visi norėjo pelnyti valdžios palankumą, parodyti, kokie jie geri.

Nes taip, tokia veikla pelno pripažinimą, pagarbą ir kitokią naudą; tai vyksta automatiškai. Tačiau tai sukėlė savanorių susiskaldymą. Atrodo, tokia žmogaus prigimtis – anksčiau ar vėliau visi stengiasi kuo daugiau pasisavinti. O dabar, kai visa ši veikla slūgsta, nebėra kam dalyvauti šiose „varžybose“.

Lera iš Belgorodo srities renkanti siuntinius kareiviams:

„Belgorode dronų atakos nebėra tokios dažnos. Nuolat kaukia oro pavojaus sirenos, bet dažniausiai dėl dronų. „Išėjau naktį surūkyti cigaretės, o tada pamačiau droną, kuris pasuko už namo kampo ir tada smogė“, – neseniai man pasakojo žentas. Tai buvo pačiame miesto centre. Tačiau žmonės bando apsimesti, kad nieko nevyksta. Jie gyvena taip, lyg karas būtų pasibaigęs – arba tuoj tuoj baigsis.

Aš beveik neberenku lėšų armijai. Kadangi čia viskas nurimo, noras padėti smarkiai sumažėjo, nors kareiviai vis dar prašo pagalbos. Jie patys išsekę. Mes, civiliai, galime apsimesti, kad karas baigėsi – bet jie negali. Štai kodėl jie geria. Gėrimas armijoje – tikras maras.

Kartą pristačiau pagalbą pasienyje – ten, kur prieš karą buvo kontrolės punktas su Ukraina. Savanoriai paprastai ten sustoja, nes jiems neleidžiama eiti toliau. Tai, ką ten pamačiau, mane tikrai siaubingai išgąsdino.

Visa teritorija buvo nusėta tuščiais buteliais – alaus, naminukės, degtinės. Smarvė buvo tokia, lyg būtum įėjęs į milžinišką alaus statinę. Kontrolės punkte stovėjo kareivis.

„Kas čia vyksta?“ – paklausiau.

„Jį atneša! Žmonos neša savo vyrams, motinos – sūnums. Kai vyrai grįžta iš atostogų, jie patys pasiima alkoholį“, – sakė jis. „Šie buvo ištuštinti vos per vieną dieną. Nežinome, ką su juo daryti“, – sakė jis.

Niekas nežino, kaip su tuo elgtis. Viena vertus, akivaizdu, kad jie tiesiog nebegali to pakęsti. Kita vertus, tai juos naikina. Jie dūsta savo apkasuose, dega gyvi. Visokių dalykų nutinka. Girtas vyras jaučiasi nenugalimas – išeina ir yra nušaunamas. Fronto linijose jis kelia pavojų sau ir kitiems. O grįžę į užnugarį, jie visiškai atsipalaiduoja.

Karas nepalieka nieko nepaliesto – tai akivaizdu. Pamenu, kaip buvo po Čečėnijos karų ir kiek daug palūžusių žmonių buvo po Afganistano. Kartą važiavau automobiliu su saugumo pareigūnu, kuris man tiesiai šviesiai pasakė: „Esu patyręs daug karų, bet Ukrainos karas – pats blogiausias.“

Kai kurie sako, kad V. Putinas už šį sprendimą degs pragare.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

onet.pl

Aut. teisės: MTPC

(10)

(0)

(10)

MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.

Komentarai ()