„Matau Baltarusijos vėliavas. O Kyjive jau rodo Rusijos televizija“ ()

2025-08-30

„Rusijos Federacija labai bijo ukrainiečių.“

Ukrainos kariai
© General Staff of the Armed Forces of Ukraine (Atvira licencija) | https://www.facebook.com/photo/?fbid=1126144036365340&set=pcb.1126145169698560

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

„Rusijos Federacija labai bijo ukrainiečių. Prižiūrėtojai nenusiima balaklavų (kaukių), prie kameros su 3-4 žmonėmis prieina 10 sargybinių“, – sakė iš nelaisvės paleistas žurnalistas Dmytro Chliukas

UNIAN žurnalistas Dmytro Chliukas, beveik 3,5 metų praleidęs Rusijos nelaisvėje kaip civilis kalinys, kalbėjo apie tai, kaip 2022 m. rusai pagrobė civilius ukrainiečius ir per Baltarusiją išvežė juos į Rusijos Federaciją, apie smurtą ir kankinimus Rusijos kalėjimuose bei apie didelę rusų baimę ukrainiečių atžvilgiu.

„Dmytro, ar prisimeni pirmąsias plataus masto invazijos dienas? Kaip viskas prasidėjo?“

„Man asmeniškai karas prasidėjo 2022 m. vasario 25 d. Šią dieną buvo okupuotas mūsų Kozarovičių kaimas Kyjivo srityje: įžengė Rusijos armija ir nutrūko ryšys su Kyjivu. Rusai pirmąsias kelias dienas elgėsi taikiai. Bet tada jie pradėjo, sakykime, persekioti mūsų ginkluotąsias pajėgas, apšaudyti jų pozicijas. Kai okupantai įsiveržė į kaimą, jie buvo labai įniršę.

Aš dar nežinojau, kad jie grobia žmones. Žinojau, kad jie vaikšto gatvėmis – rusai taip pat ateidavo pas mus, nakvodavo mūsų namuose, tarsi „stovėtų sargyboje“. Žinojau, kad jie atimdavo telefonus, plėšdavo, bet kad jie grobia žmones, nežinojau...“

[EU+Kuponas] Pirkėjai sužavėti. „Labiau nei pateisina lūkesčius. Nuostabi kokybė. Su lazeriniu kreiptuvu. Ir dar tokia kaina.“ Būtinas „pasidaryk pats“ entuziastams ir profesionalams

9794

Nuostabi kaina

Specialus kuponas

Iš Vokietijos greitas ir saugus pristatymas

Aukščiausia kokybė

Puikių galimybių rinkinys

Labai ribotas kiekis

12 mėn. garantija

Išsamiau

„Ar tuo metu toliau dirbote?“

„Žinoma. Iki vasario 27 d. dar buvo elektra, todėl turėjome internetą, telefono ryšį. Perdaviau informaciją į darbą, UNIAN, apie tai, kas vyksta kaime, kur sustojo okupantai, ką jie daro. Pranešiau, kad mūsų užtvanka susprogdinta...

Kai vasario 27 d. dingo elektra, neturėjome ryšio. Galėjai pakilti aukščiau ir rasti vietą kur jis dar buvo. Taigi kartais galėjai paskambinti, išsiųsti SMS žinutes. Ir pranešiau, kas vyksta namuose.“

„Kada jus sulaikė rusai?“

„Mane sugavo kovo 3 d. kartu su tėvu. Dieną prieš tai į mūsų namus buvo pataikiusi „Grad“ (bet tik dabar sužinojau, kad tai buvo ji), todėl name nebuvo durų, siena buvo išlaužta, o mes nakvojome pas kaimynus. Ryte su tėvu grįžome namo apžiūrėti žalos, kažkaip užsandarinti duris, kad galėtume apšildyti namą, nes vis dar buvo labai šalta.

Bet vos peržengėme kaimyno namo slenkstį, užpuolikai pasirodė tiesiogine prasme už 50 metrų. Matyt, jie buvo iš kažkokios „valymo operacijos“, nes buvo pasiruošę automatinius ginklus. Jie nukreipė į mus ginklus, paguldė ant žemės, apieškojo... Neturėjome nieko pasiėmę, todėl jie pasiėmė mūsų cigaretes. Kišenėje taip pat turėjau papuošalų – mamos, iš sovietinių laikų (juos pasiėmiau iš namų, bijojau, kad apvogs). Okupantai ir juos pavogė.

Po to jie uždėjo mums striukes ant galvų ir nuvedė į vadinamuosius sandėlius (didelius angarus iš gofruoto plieno), esančius už 400 metrų nuo mūsų namų.“

„Kiek laiko jus ten laikė? Kas tuo metu vyko?“

„Mus tiesiogine prasme ten nutempė. Jau teritorijoje jie mums tvirtai užrišo akis, surišo rankas, daugeliui net surišo kojas ir įmetė į kažkokį kambarį be langų ir šviesos. Ten, visiškoje tamsoje, tris dienas gulėjome ant grindų. Kartą per dieną mus vesdavo į tualetą. Be to, jaunesnių ir stipresnių vaikinų bijojo, todėl jų nevedė... Jiems taip pat duodavo atsigerti kartą per dieną. O po trijų dienų duodavo po vieną mažą vaflio gabalėlį.“

„Ar visą laiką buvote su savo tėvu? Ar galėjote bendrauti?“

„Ne, mus iš karto išskyrė. Tris dienas apie jį nieko nežinojau – kur jis yra, ką veikia. Jie man melavo, kad paleido mano tėvą, ir pasakė mano tėvui (kaip vėliau paaiškėjo), kad paleido mane...

Po trijų dienų mane nuvežė į Dymerį, kaip vėliau sužinojau, į „Viknoland“ įmonę, į rūsį. Ir pakeliui atpažinau tėvo balsą (mus taip pat vežė užrištomis akimis ir rankomis). Tada jam pasakiau: „Mane apgavo, kad jie tave paleido.“

Mano tėvą, beje, nuvežė į netikrą egzekuciją. Jis sakė, kad į jį buvo nukreiptas automatas ir pasakyta: parašyk raštelį namo, mes tave tuoj pat sušaudysime. Jis išsigando, kad rusai jį tikrai sušaudys, parašė raštelį man ir mano mamai... Bet okupantai iš jo tyčiojosi. Jie suprato, kad susiduria su pagyvenusiu žmogumi (mano tėvui tuo metu jau buvo 74 metai), bet jie nesustojo. Tai yra, net ir garbingas amžius jiems nėra argumentas.

Beje, Kozarovičiuose rusai buvo smarkiai apšaudyti. Kol buvome laikomi sandėliuose, okupantai nuolat buvo puolami. Girdėjau, kaip koridoriuje jie šaukė „du šimtai, trys šimtai“ ir nešė savo sužeistuosius bei žuvusiuosius. Mano tėvas pasakojo, kad tuo metu jam pavyko ištrūkti iš kambario, kuriame buvo vienas. Bet tada jis nesusiorientavo, kad buvo labai arti namo. Buvo tamsu. Aplinkui aidėjo šaudymas... Okupantai jį pamatė ir parvežė atgal į sandėlius. O paskui nuvežė į Dymerį...“

„Kiek laiko buvote laikomas šioje vietoje? Kas vyko, ar buvote verčiamas ką nors daryti, ar buvote skriaudžiamas?“

„Mes ten buvome, taip pat visiškoje tamsoje, iki kovo 10 d. Tiesiog keturias dienas gulėjome ant žemės surištomis rankomis ir užrištomis akimis. Kai kurie buvo nutempti „tardyti“. Vienam berniukui iš Kozarovičių (jis dirbo siurblinėje) pirštai buvo sumušti plaktuku, nes jo telefone rado rusų patikros punkto įrašą. Jam pasakė: „Tu esate šnipas“.

Mes visi buvome labai alkani, mus maitino labai retai – davė vieną sausą davinį šešiems žmonėms per dieną. Be to, tai buvo kažkoks pasibaigusio galiojimo, sugedęs.“

„Kur jus toliau vežė? Ar žinojote, kur esate?“

„Po Dymerio mus sunkvežimiu nuvežė į Gostomelį – į pramoninio šaldytuvo patalpas. Vietiniai sakė, kad tai buvo netoli Gostomelio aerodromo. Jame jau buvo daugiau žmonių, mūsų „kambaryje“ buvo 26 žmonės. Gulėjome vienas šalia kito – po vieną kvadratinį metrą vienam žmogui.

Pusantros paros jie mūsų visiškai nemaitino ir beveik nedavė vandens. Troškulys buvo labai skausmingas. Jei pavykdavo atsikelti, svirduliavome nuo dehidratacijos ir išsekimo.“

„Ar jie jums pasakė, kur jus veža ir kodėl?“

„Kiekvieną kartą, kai mus veždavo, rusai sakydavo: „Būsite patikrinti ir paleisti“. Jie sakydavo, kad jei nesate koks nors nurodytojas, eisi namo. Tai yra, jie kiekvieną kartą meluodavo. Jie tiesiog verbavo žmones mainams, šantažui.

Be to, jie stovėjo priešais mus kaip didvyriai, sakydami, kad V. Zelenskis pabėgo į Lenkiją, kad Kyjive jau yra Rusijos televizija... Mes netikėjome šiomis nesąmonėmis.

Kelis kartus pas mus buvo atėjęs kapitonas, kuris, kaip sakoma, pradėjo pokalbius apie gyvenimą. Ir kartą jis atsiduso. Jis pasakė, kad netoli Irpinės jie užstrigo. O tada pasakė: „Anksčiau ar vėliau jūs pasuksite į Europą, o mes būsime kaip Sovietų Sąjunga – izoliuoti.“

„Kiek laiko buvote laikomas Gostomelyje?“

„Kovo 16 d. ten mus susodino į sunkvežimius, kurių langai buvo uždaryti fanera. Jau uždėjo metalinius antrankius ir kažkur nuvežė. Pro plyšį mačiau, kad važiuojame į šiaurę – saulė švietė mums į nugaras. Ir tada supratau, kad, greičiausiai, dabar jau važiuojame už Ukrainos sienų.

Važiavome ilgai. Pro šį plyšį pakelėje mačiau sugriautas parduotuves, apiplėštus namus mūsų kaimuose... Sustojus prie mūsų pribėgo rusų kareiviai, ir vienas iš jų pradėjo isteriškai šaukti: „Kodėl į mus šaudote? Mes neatėjome pas jus kariauti!“ Buvo gana keista tai girdėti. Bet tai reiškė, kad jie buvo išsigandę, nesitikėjo pasipriešinimo. Matyt, manė, kad čia bus sutikti su gėlėmis. Taigi šis okupantas tiesiog isterikavo...

Vėliau, kai vėl sustojo automobilių kolona, kuria mus vežė, pamačiau Baltarusijos vėliavas ir supratau, kad buvome išvežti į Baltarusiją. Ten, kaip vėliau sužinojau, buvome laikomi Narovlios miestelyje. Šią vietą vadinome „Izvest“ – kambariai neturėjo langų, visos sienos buvo nubaltintos.

Čia buvo susirinkę apie 80 ukrainiečių, kurie miegojo ant medinių lentų ir jau galėjome bendrauti.“

„Ar jie jums pasakė, kur jus išvežė?“

„Iš esmės tai buvo Kyjivo srities – šiaurės ir šiaurės vakarų – gyventojai. Tai yra, Bučos, Gostomelio, Irpinės, Dymerio, Katjužankos, Hlibivkos, kai kurie iš Borodiansko rajono kaimų.

Ir tarp mūsų jau buvo pirmieji karo belaisviai – mūsų vaikinai, kurie susidūrė su rusų sabotažo grupuotėmis...“

„Bet argi rusai neatskyrė kariškių nuo civilių?“

„Iš tikrųjų kariškių buvo labai mažai, daugiausia visi civiliai. Tačiau Baltarusijoje visi užpildėme Rusijos karo belaisvio pažymėjimą…

Kovo 18 d. mus susodino į karines transporto priemones – būdeles be langų, surakino antrankiais ir išvežė į nežinomą vietą. Mus, kaip vėliau supratome, nuvežė į labai siaubingą vietą – 2-ąjį kalėjimą Novozybkovo mieste, Briansko srityje. Tai senas kalėjimas – pilkas, aukštomis lubomis, labai storomis sienomis, kažkokiais saugyklomis… Čia, vadinamojo priėmimo metu, buvome labai smarkiai sumušti. Visu „keliu“ – nuo kortežo iki dokumentų – mus mušė lazdomis, rankomis, griovė ant žemės ir pjudė su šunimis.

O mes, tuo metu, užrištomis akimis, surištomis rankomis… Jų šuo man įkando į pilvą, nepaisant to, kad vilkėjau storą striukę ir savo, pasiimtus iš namų drabužius. Tas šuo perkando šią striukę, megztinį, marškinėlius ir termo apatinius. Žaizda nebuvo gili, bet buvo daug kraujo.

Tada buvo atlikta medicininė apžiūra. Ir aš vis dar nežinojau, kur patekau, todėl galvojau, galbūt jie apžiūrės šią žaizdą, ką nors užklijuos ar perriš. Bet jie net nepagalvojo apie tai. Laimei, viskas užgijo savaime.“

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

unian.ua

Aut. teisės: MTPC

(10)

(3)

(7)

MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.

Komentarai ()