„Rytoj įsiverš Rusija“ ()
„Aš atiduočiau savo katę į saugias rankas ir eičiau į frontą.“
.png)
© stop kadras | https://www.youtube.com/watch?v=B8vRHoLMVZo
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Ką darytumėte, jei Rusija, tarkime, rytoj įsiverš į Latviją?“ – „Threads“ socialiniame tinkle klausia vienas vartotojas, pradėdamas plačią diskusiją. Pats jis pripažįsta, kad būtų pasirengęs paaukoti gyvybę dėl savo šalies, tačiau kviečia ir kitus atsakyti nuoširdžiai.
„Rimtai, be juokų, ką būtumėte pasiruošę daryti?“ – klausia jis.
Vienas iš komentatorių pabrėžia: „1. Išvežti šeimą. 2. Eiti kovoti. Taip, nuoširdžiai. Net jei prarasčiau gyvybę. Vaikai ir anūkai kalba apie savo tėvus ir senelius kaip apie įkvėpimo šaltinius. Negirdėjau išdidžių istorijų iš žmonių, kurių tėvai pabėgo kartu su moterimis. Mano, kaip tėvo, pareiga taip pat yra įkvėpti savo ateities kartą – ginti vertybes, principus ir pareigas.“
„Aš pasirūpinčiau savo šeimos saugumu ir išvažiuočiau. Manau, kad nei aš, nei kas nors kitas neturėtų mirti dėl politinių tikslų. Jei tokį mąstymą turėtų visi, tuomet galiausiai kariauti galėtų tik tie, kurie tą karą sukėlė, o ne paprasti mirtingieji būtų suvokiami kaip mėsa, kurią per sekundę nušauna dronas. Tie „iš viršaus“, kurie sako, kad reikia kovoti už savo žemę, tikriausiai jau patys pirmieji būtų toli nuo čia su savo šeima, jei kas nors tokio atsitiktų“, – svarsto kita komentatorė.
|
„Daugelis rašo apie pabėgimą, ką aš suprasčiau, bet... Daugelis ES šalių turi tas pačias problemas kaip Latvija (korupcija, spragos įstatymuose, neapmokama medicina ir t. t.). Bėgti nuo karo į branduolinę uodegą nebūtų logiška. Bėgti nuo karo į šalį, kuri perpildyta migrantais, neskamba patraukliai. Naudojant paprastą atmetimo metodą, kurios šalys būtų tos, į kurias bėgtų tie, kurie norėtų pabėgti? Ir mano atsakymas būtų – aš bandyčiau išgyventi čia pat, man svarbi ne valstybė, o mano namai – toks mano mentalitetas“, – priduria dar vienas.
Pasigirsta ir tokia nuomonė: „Mano žemė, tėvynė yra Latvija, ir aš manau, kad tai mano pareiga likti ir stengtis ginti. Niekada nesuprasiu tų, kurie nori pabėgti, neleisti savo sūnų į karą ir t. t. Retoriškai: jei taip būtų galvoję žmonės Pirmojo, Antrojo pasaulinio karo metu, barikadose, mes dabar neturėtume savo valstybės, neturėtume laisvės. Laisvė yra veiksmažodis ir mes visi turime pareigų, o ne tik teisių, kaip didelė dalis mano. Arba kodėl jiems reikėjo kovoti, kad jūs dabar turėtumėte nepriklausomą valstybę?“
„Visi čia pasiruošę mirti už savo šalį, tarnauti savo šaliai, žudyti. Kur yra žmonės, kurie yra pasiruošę sąžiningai dirbti savo šalies labui? Tokių praktiškai nebėra. Tavo šalis, apie kurią čia rėkauji, jau seniai tau nebepriklauso. Ir jei tu mokykloje bent kiek skaitytum istoriją, tu suprastum, kad Latvijos niekada neišgelbėjo lavonų kalnai, bet žmonės, kurie, nepaisant nieko, liko čia, dirbo ir gyveno. Vienintelė išimtis yra Latvių šauliai“, – savo nuomone dalijasi dar vienas.
„Aš būčiau darbe – medicinoje ir padėčiau gelbėti nukentėjusiuosius. Žinau, kad negalėčiau padėti seneliams, tėvų ir vaikų neturiu, o vyras būtų fronte. Tiesa, reikėtų sugalvoti, kaip evakuoti vyro tėvus. Bet vienareikšmiškai likčiau savo vietoje“, – svarsto dar viena komentatorė.
Kita prieš eidama į frontą gelbėtų katę: „Aš atiduočiau savo katę į saugias rankas ir eičiau į frontą.“
„Kodėl reikia galvoti, kad Rusija įsiverš į Latviją? Galvokite, kad niekas neįsiverš į Latviją ir jūs visi galite atsipalaiduoti“, – svarsto dar kitas.
„Iš karto su vaikais išvykčiau, ir vyrą pasiimčiau“, – lakoniškai atsako viena komentatorė.
Kitas pabrėžia: „Reikia ne paaukoti savo gyvybę ar mirti už savo žemę, bet eiti ir ginti. Čia yra didelis skirtumas.“
Štai ir kitos nuomonės!
„Pirmą laiką likčiau ir stengčiausi išgyventi, nes mes žinome, kad niekas taip lengvai neišeitų… po to bandyčiau pasprukti, kai tik pasitaikytų proga.“
„Visų pirma, man būtų svarbu išvežti savo vaikus, šunį ir katę už šalies ribų! Kiek tai būtų realu? Manau, kad nelabai realu, nes keliuose būtų chaosas. Aš, kaip moteris, kuri turi rūpintis savo vaikais, nebūčiau pasirengusi pastumti savo vaikų į antrą planą.“
„Būkime realistai, dideliam žmonių būriui išvykti iš Latvijos yra neįmanoma. Visi stovės spūstyse Ventspilio ar Talino link. Ilguoju laikotarpiu išvykti – taip, bet ne per vieną dieną ir vienu metu. Puikus taikinys, kad numestų kokią bombą ar droną. Labai daug seku, kas vyksta Ukrainoje ir kas ten dėjosi pradžioje. Mums vienintelis saugumas – atsarginis maistas, 72 valandų kuprinė, viskas, ko reikia gyvenimui miške, palapinėje, jei prireiks, ką mes dažnai darydavome vasaromis. Namuose yra rūsys. Žinoma, giminaičiai gyvena užsienyje.“
„Aš esu kariu savanoris. Daviau priesaiką ir ją vykdysiu. Ir būtent todėl, kad apsaugočiau savo vaiką ir savo šeimą.“
„Paskaitykite istoriją. Latviai buvo labai sumanūs ir drąsūs kariai. Mūsų problema yra skaičius, bet tai ne visada turi reikšmės, jei yra sąjungininkų, kariauji protingai ir yra palanki politinė situacija. Tai įrodo Pirmojo pasaulinio karo eiga Latvijoje, Latvijos valstybės įkūrimas. Savo valstybę reikia ginti, bet reikia ruoštis ir kovoti protingai – ne tik mūšio lauke, bet ir visomis kitomis įmanomomis priemonėmis.“
Diskusija socialiniuose tinkluose ryškiai parodo, kokios skirtingos yra žmonių nuomonės ir pareigos valstybei tuo metu, kai grėsmės taptų realios. Vieni mano, kad svarbiausia yra užtikrinti šeimos saugumą ir ieškoti būdų išgyventi, kiti pabrėžia – pareiga yra likti ir ginti tėvynę. Dar kitas primena, kad ne mažiau svarbus yra pasirengimas dirbti ir palaikyti valstybę kasdienybėje.
.png)
.png)
![[ŽT] Dar vienas žingsnis! Ukrainos kariai žengia pirmyn! „Azov“ darbas](/photo/202509/15/13/thumb_324757__kiii.PNG)
