Maras vietoj tankų. Rusija išsaugojo SSRS biologinių ginklų laboratorijas? ()
Nuo pat pirmųjų invazijos į Ukrainą dienų Rusijos Federacija kaltino ukrainiečius biologinių ginklų kūrimu.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tuo pačiu metu būtent Maskva iš SSRS paveldėjo pavojingą palikimą: branduolinių galvučių saugyklas, talpyklas su nuodingomis cheminėmis medžiagomis ir galiausiai „Biopreparat“ programą. Kokią biologinių ginklų programą sukūrė komunistai ir kokios ligos mėgintuvėliai pateko į Kremliaus kontrolę?
Investuodama į „Biopreparat“, SSRS tikėjosi, kad biologiniai ginklai galės suteikti asimetrinį pranašumą prieš Vakarus.
Šaltojo karo įkarštyje Sovietų Sąjunga pradėjo masinę biologinių ginklų programą, pavadintą „Biopreparat“. Slapta „Biopreparat“ programa, vykdyta pertvarkytose civilinėse įstaigose, visuomenei buvo žinoma kaip farmacijos ir biologinės gynybos konglomeratas, ir tai iš esmės buvo tiesa. Tačiau dvejopas programos pobūdis, apimantis ir puolamųjų biologinių ginklų kūrimą, buvo kruopščiai slepiamas.
Didžiausio klestėjimo metu „Biopreparat“ programa apėmė dešimtis tyrimų institutų, gamybos įrenginių ir bandymų centrų, įdarbindama tūkstančius darbuotojų visoje Sovietų Sąjungoje. Programos mastas buvo įspūdingas tiek įrenginių ir darbo jėgos, tiek biologinių ginklų tyrimų požiūriu.
|
„Biopreparat“ tyrimai buvo sutelkti į keletą biologinių agentų, tokių kaip juodligė, kuriuos sovietų mokslininkai manė, kad konflikto atveju būtų galima sėkmingai panaudoti kaip ginklus.
Juodligę sukelia bakterijų sporos, kurios įkvėpus sukelia sunkią sisteminę infekciją. Įkvėpus, prasideda karščiavimas, kvėpavimo nepakankamumas ir šokas; negydant, sporų įkvėpimas beveik visada baigiasi mirtimi. Odos juodligės formos yra mažiau mirtinos, tačiau jos sukelia veido subjaurojimą ir gali progresuoti iki sisteminės ligos. Juodligė buvo strategiškai vertinga dėl savo mirtingumo ir sporų gebėjimo išlikti aplinkoje.
Sovietų Sąjunga taip pat tyrinėjo raupus, kurie sukelia aukštą karščiavimą, lydimą būdingo pustulinio bėrimo. Raupai yra mirtini; nors vakcinos egzistuoja, jos paprastai nėra skiriamos, nes liga buvo išnaikinta. Tie, kurie išgyvena raupų protrūkius, dažnai lieka sunkiai randuoti ir kartais apaksta. Liga taip pat turi rimtų psichologinių pasekmių dėl niūrios epidemijų istorijos.
Taip pat buvo atlikti Yersinia pestis, geriau žinomo kaip maras, tyrimai. Ligos padariniai priklauso nuo formos. Buboninis maras sukelia limfmazgių patinimą ir sisteminę ligą. Plaučių maras pažeidžia plaučius, greitai progresuoja, yra labai mirtinas ir gali būti perduodamas tiesiogiai iš žmogaus žmogui. Protrūkiai greitai sutrikdo viešąją tvarką.
Tęsinys kitame puslapyje:
Nors tuliaremija paprastai nėra mirtina, ji gali sukelti lengvą ar sunkų ligos etapą su karščiavimu, dažnai su lokalizuotomis opomis ar kvėpavimo sutrikimais. Tuliaremija vertinama dėl savo užkrečiamumo net ir mažomis dozėmis ir gebėjimo visiškai paralyžiuoti ištisas bendruomenes. Dėl to ji buvo naudinga kaip karinis ginklas; sovietų kareiviai galėjo sukelti tuliaremijos epidemiją vertingoje teritorijoje, suteikti jai laiko neutralizuoti vietovės gynėjus ir tada įvesti kariuomenę, sukeldami minimalią riziką sovietų pajėgoms.
Panašiai sovietų mokslininkai tyrinėjo botulino toksiną, kurio poveikis sukelia suglebusį paralyžių ir reikalauja kompleksinės palaikomosios terapijos. Botulizmo, kaip ginklo, strateginė vertė slypi greitame ir intensyviame visuomenės medicinos sistemos apkrovime.
SSRS nebuvo vienintelė šalis, kuri kūrė biologinį ginklą. Jungtinės Valstijos vykdė savo biologinių ginklų programą Fort Detrike, Merilande, nuo 1943 iki 1969 m., o kitos šalys, įskaitant Kiniją, kūrė savo programas kitur.
Investicijos į „Biopreparat“ atspindėjo sovietų skaičiavimą, kad biologiniai agentai gali suteikti asimetrinį pranašumą prieš Vakarus. Branduolinio atgrasymo ir didelių įprastinių tankų bei orlaivių junginių eroje tokios biologinės grėsmės kaip juodligė ar tuliaremija suteikė Sovietų Sąjungai galimybę paneigti savo veiksmus, daryti įtaką vietoje ir smarkiai sutrikdyti priešininko visuomenę.
„Biopreparat“ egzistavimas taip pat buvo svarbi pamoka tarptautinės ginklų kontrolės srityje. Nepaisant pasirašytų sutarčių, oficialiai draudžiančių biologinių ginklų programas, dvejopo naudojimo infrastruktūros naudojimas ir civilinė priedanga galėjo nuslėpti tokias programas, todėl sutartys tapo praktiškai niekinės.
Žlugus Sovietų Sąjungai, tapo žinoma apie „Biopreparat“ egzistavimą. Kai kurie įrenginiai ir mokslininkai buvo įtraukti į sveikatos priežiūros ir mokslinių tyrimų įstaigas. Kiti dalyvavo konversijos programose. Tačiau institucinės žinios apie masinio naikinimo ginklų kūrimą pramoniniu mastu negali tiesiog išnykti.
Ar šiuolaikinėje Rusijoje išliko kokių nors šios programos pėdsakų? Greičiausiai ne, bent jau ne oficialia forma. Daugelis buvusių „Biopreparat“ kūrimo įstaigų buvo paverstos legaliais tyrimų centrais. Tačiau profesionalus personalas ir didelio masto, valstybės organizuojamos mikrobiologinės inžinerijos žinios niekur nedingo.
