Kai pasaulis sustingo: kas „pakėlė debesį į 64 km aukštį“ (Video) ()
Sukėlė didelę baimę.
© Stop kadras | https://www.youtube.com/watch?v=YtCTzbh4mNQ
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1961 m. SSRS išbandė termobranduolinę bombą AN602, žinomą kaip „Caro bomba“, kuri tapo didžiausiu sprogimu žmonijos istorijoje. Smūginė banga tris kartus apskriejo Žemę, o jos jėga buvo neįtikėtinai galinga.
„Caro bombos“ sprogimas 1961 m. spalio 30 d. visame pasaulyje sukėlė didelę baimę. Grybo pavidalo debesis pakilo į 64 kilometrų aukštį. Tai buvo didžiausios istorijoje vandenilinės bombos, kurios konstrukcijoje vietoj urano dalijimosi buvo panaudota vandenilio izotopų sintezė, dar labiau padidinant jos griaunamąją galią, bandymas.
|
Jos galia buvo 1600 kartų didesnė nei abiejų ant Japonijos numestų bombų.
Galingiausių šiuolaikinių vandenilinių kovinių galvučių galia siekia iki vieno megatonos, maždaug 60 kartų didesnė nei Hirošimos bombos. Vandenilinė bomba buvo 50 megatonų – tai atitinka 50 milijonų tonų trotilo. Tai beveik 1600 kartų daugiau nei bendra ant Hirošimos ir Nagasakio numestų bombų galia. Pridėjus urano neutronų reflektorių, „Caro bombos“ galia galėjo padidėti iki 100 megatonų.
Bomba buvo numesta iš 10,5 km aukščio, o sprogimas įvyko maždaug 4 km aukštyje. Netoli epicentro uolienos išgaravo.
Nepaisant daugybės bandymų, atliktų Novaja Zemlia, saloje, esančioje Arkties vandenyne, ji vis dar egzistuoja. Žmonės negali fiziškai sunaikinti planetos branduoliniais ginklais, nors sunaikinimo mastas galėtų lemti žmonijos išnykimą. Mokslininkai apskaičiavo, kad Žemei sudraskyti reikėtų maždaug šimto trilijonų tokių bombų.
Bandymo data nebuvo atsitiktinė. Nikita Chruščiovas norėjo pademonstruoti Sovietų Sąjungos galią 1961 m. spalio mėn. vykusiame partijos suvažiavime. Amerikos žvalgyba bandymą įvertino kaip veiksmingą propagandos tikslais ir apskaičiavo, kad SSRS per 5–10 metų galėtų pasiekti „viršutines termobranduolinio projekto našumo ribas“. Tais pačiais metais buvo atlikta mažiausiai 19 termobranduolinių ginklų bandymų, iš kurių 14 viršijo vieną megatoną.
Projektą prižiūrėjo fizikas Julius Charitonas. Per keturis mėnesius jo komanda pastatė 27 tonų bombą. Sovietų duomenys rodė 50 megatonų galios bombą, o amerikiečių vertinimai – 58 megatonų. Analitikai apskaičiavo, kad tokia galinga bomba neturi praktinio karinio pritaikymo, nors galėtų sunaikinti Paryžiaus dydžio miestą. CŽA ataskaitose pabrėžiama, kad tokios didelės bombos numetimas JAV teritorijoje yra nerealus, tačiau bandymas parodė Sovietų Sąjungos pajėgumus.
Andrejus Sacharovas, bombos bendraišradėjas, vėliau tapo branduolinių ginklų ribojimo šalininku. Jis kovojo už žmogaus teises ir kritikavo sovietinį režimą, už ką 1975 m. gavo Nobelio taikos premiją, kurią paaukojo labdarai.
