Ruošiasi karui? JAV kaupia karius. 10 000 karių netoli sienos ()
Jungtinės Valstijos telkia savo pajėgas netoli Venesuelos. Oficialiai, siekdamos kovoti su kontrabanda. Tačiau baimės dėl Amerikos intervencijos šalyje vis stiprėja. Ar po daugiau nei dviejų dešimtmečių Jungtinės Valstijos vėl ruošiasi karui, kuriuo siekiama pakeisti kitos šalies vyriausybę?
© 7th Army Joint Multinational Training Command, CC BY 2.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:M1A2_tanks_at_Combined_Resolve_II_%2814069815848%29.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Spalio 27 d. amerikiečių raketos Ramiajame vandenyne nuskandino keturis laivus. Manoma, kad jų įgulos buvo narkotikų kontrabandininkai, į Jungtines Valstijas gabenantys draudžiamas medžiagas.
Karo sekretorius Pete'as Hegsethas paskelbė, kad žuvo 14 žmonių. Vienas išgyveno ir buvo sučiuptas Meksikos valdžios institucijų. Tai buvo kruviniausias Amerikos pajėgų išpuolis prieš įtariamus narkotikų kontrabandininkus iki šiol. Iš viso buvo įvykdyta 14 tokių operacijų, kuriose žuvo mažiausiai 61 žmogus.
Operacija, nukreipta prieš kontrabandininkus, daugiausia iš Venesuelos, tęsiasi jau beveik du mėnesius, tačiau JAV valdžios institucijos dar nepateikė įrodymų, kad aukos iš tikrųjų vykdė kontrabandą. Vieninteliai visuomenę pasiekę vaizdo įrašai yra neryškūs degančių laivų kadrai, kuriuos Vašingtono pareigūnai paviešino norėdami pasigirti savo sėkme. Pentagonas pabrėžia, kad šie išpuoliai grindžiami JAV žvalgybos pateikta informacija.
Tačiau tai dar ne viskas. Veiksmai, nukreipti prieš įtariamų kontrabandininkų laivus, yra didesnės operacijos, kuria siekiama daryti spaudimą Venesuelos valdančiajam režimui ir diktatoriui Nicolas Maduro, dalis. Amerikiečiai mano, kad pats diktatorius yra tiesiogiai susijęs su narkotikų karteliais.
Rugpjūtį generalinė prokurorė Pam Bondi padidino atlygį už Maduro iki 50 mln. dolerių. Vašingtone skleidžiama žinia ta, kad visos šios veiklos tikslas – režimo pakeitimas Venesueloje. Prezidentas Trumpas atvirai pripažino, kad jis leido vykdyti slaptas CŽV operacijas šalyje.
|
Be to, vis dar egzistuoja neįvardyta Amerikos intervencijos grėsmė pačioje Venesueloje. Oficialiai niekas neatsakė į klausimą, ar tokie planai egzistuoja. Tačiau netoli Venesuelos dislokuota mažiausiai 10 000 Amerikos karių. Puerto Rike dislokuoti šnipinėjimo lėktuvai, naikintuvai ir dronai „Reaper“. Amerikiečiai neseniai į regioną taip pat pasiuntė didžiausią savo lėktuvnešį – USS Gerald Ford. O bombonešiai B-1 ir B-52 atliko skrydžius netoli Venesuelos sienos.
Pats Donaldas Trumpas prieš kelias dienas paskelbė, kad Jungtinės Valstijos netrukus gali išplėsti savo operacijas prieš „narkotikų teroristus“, įtraukdamos taikinius pačioje Venesueloje.
Venesuelos diktatorius rimtai baiminasi JAV išpuolio. Rugpjūtį jis įsakė mobilizuoti civilius kovotojus, paskelbdamas, kad jų skaičius pasieks 4,5 mln. Spalio mėnesį pasirodė pranešimų, kad Venesuelos ginkluotosios pajėgos yra parengties būsenoje, o civiliai gyventojai praktikuojasi karinių dalykų.
Neseniai Venesueloje nusileido karinis transporto lėktuvas Il-76, priklausantis privačiai Jekaterinburge įsikūrusiai oro linijų bendrovei „Aviacon Zitotrans“. Bendrovė yra įtraukta į JAV sankcijų sąrašus dėl ryšių su „Wagner“.
Tuomet kyla klausimas: ar Trumpas, priešingai nei prezidento, kuris karus nutraukia, o ne pradeda, naratyvui, planuoja dar vieną Amerikos karinę operaciją? Be to, ar ši operacija skirta tikslui, kurio amerikiečiai (ir ypač MAGA judėjimas) sau pažadėjo niekada daugiau nesiekti – pakeisti režimą kitoje šalyje, pasiekti?
„Vakar čia atėjo velnias, ir iki šiol jaučiu sieros kvapą prie šio stalo, prie kurio dabar stoviu“, – 2006 m. JT Generalinėje Asamblėjoje sakė Hugo Chavezas. Tuometinis Venesuelos prezidentas turėjo omenyje ankstesnę George'o W. Busho kalbą. Chavezas pasirodė kaip kritikas to, ką jis pavadino „Amerikos imperijos“ dominavimu.
Venesuelos socialistinė vyriausybė nesulaukė gero reputacijos JAV, tačiau tuo metu ji rėmėsi stipriu visuomenės palaikymu. Pasinaudodamas aukštomis naftos kainomis, kurių jo šalis turi apstu, Chavezas įgyvendino keletą socialinių programų, skirtų pagerinti skurdžiausių piliečių gyvenimą.
Jo įpėdiniui Nicolas Maduro nebuvo lengvas kelias. Praėjus kiek daugiau nei metams po Chavezo mirties 2013 m. kovo mėn., naftos kainos pradėjo kristi, o Venesuela susidūrė su daugybe didėjančių problemų: infliacija (kuri 2019 m. pasiekė daugiau nei 300 000 proc.), elektros energijos tiekimo sutrikimais, vaistų trūkumu, ligų plitimu, badu ir didėjančiu nusikalstamumu.
Šios krizės įkarštyje įvyko prezidento rinkimai, kuriuose Maduro paskelbė triuškinamą pergalę. Tačiau opozicija paskelbė rinkimus suklastotais ir todėl negaliojančiais. Nacionalinė Asamblėja, kontroliuojama opozicijos, nepripažino Maduro išrinkimo ir paskelbė, kad jos lyderis Juanas Guaido eis prezidento pareigas iki naujų rinkimų. Jį palaikė Jungtinės Valstijos, Kanada ir Europos Sąjungos valstybės narės. Net ir tada Donaldas Trumpas svarstė karinę intervenciją Venesueloje, kaip vėliau pranešė jo buvęs nacionalinio saugumo patarėjas Johnas Boltonas.
Naujausi prezidento rinkimai įvyko praėjusių metų liepą. Oficialūs rezultatai rodė nedidelę, tačiau aiškią Maduro pergalę. Tačiau, remiantis opozicijos skaičiavimais (kuri, kaip teigiama, surinko daugiau nei 80 procentų rinkimų rezultatų), lemiamą pergalę iškovojo jos kandidatas Edmundo Gonzalezas. Pasak opozicijos, Maduro surinko tik 30 procentų balsų. Ankstesnei opozicijos pirminių rinkimų nugalėtojai María Corina Machado, kuri 2025 m. laimėjo Nobelio taikos premiją, buvo uždrausta dalyvauti.
Jungtinių Valstijų požiūriu, nestabili padėtis Venesueloje neigiamai veikia visą regioną. Iš čia į JAV gabenami narkotikai ir nelegalūs imigrantai, o kiti Lotynų Amerikos socialistų politikai orientuojasi į Karakasą, kuris savo ruožtu glaudžiai bendradarbiauja su Pekinu ir Maskva.
Tęsinys kitame puslapyje:
Pirmosios antrosios Trumpo kadencijos savaitės audros nepranašavo. Įtampa kilo dėl imigrantų, kuriuos naujasis prezidentas norėjo deportuoti, tačiau net ir čia sprendimas buvo greitai rastas.
Specialusis Trumpo pasiuntinys Richardas Grenellas apsilankė Karakase, paspaudė ranką pačiam Maduro ir dėl to iš Venesuelos kalėjimų buvo paleisti šeši JAV piliečiai. Venesuela pažadėjo priimti deportuotus asmenis ir netgi pasiūlė atsiųsti lėktuvus, kad juos pargabentų namo. Atsirado atsargus optimizmas – galbūt santykiai su Trumpu pagerės, palyginti su pirmąja jų kadencija?
Tačiau ši teigiama nuotaika truko galbūt tris savaites. Vasario pabaigoje Trumpas paskelbė, kad JAV atšaukia ankstesnės administracijos išduotą licenciją bendrovei „Chevron“ išgauti Venesuelos naftą. Partnerystė su „Chevron“ buvo labai svarbi Venesuelai, susidūrus su jos valstybinės įmonės PDVSA problemomis. Pastaraisiais metais „Chevron“ sudarė maždaug ketvirtadalį šalies naftos gavybos, o tai padėjo palengvinti sudėtingą Venesuelos biudžeto padėtį.
Kovą Trumpas paskelbė apie papildomus tarifus šalims, importuojančioms Venesuelos naftą. Tačiau galiausiai buvo susitarta dėl naujo susitarimo, mažiau palankaus venesueliečiams, bet leidžiančio „Chevron“ tęsti telkinių žvalgybą. Vašingtonas baiminosi, kad Amerikos milžinės pasitraukimas sukurs spragą, kuria kinai noriai pasinaudos. Tačiau kitose srityse spaudimo kampanija prieš Venesuelą tik įgavo pagreitį.
Yra kelios hipotezės, paaiškinančios vis radikalesnius JAV žingsnius Venesuelos atžvilgiu. Pirmoji susijusi su karu su narkotikais. Pirmąją savo kadencijos dieną prezidentas Trumpas pasirašė vykdomąjį įsakymą, kuriuo tam tikri narkotikų karteliai (įskaitant Venesuelos „Tren de Aragua“) klasifikuojami kaip teroristinės organizacijos – šis žingsnis turi toli siekiančių pasekmių: teroristai turi būti neutralizuoti prieš jiems padarant žalos. Pavyzdžiui, nuskandinant jų laivus.
Be to, ši operacija Karibų ir Ramiojo vandenyno regione yra demonstracinė. Lygiai taip pat, kaip Trumpo administracija savo deportacijos politika daug nuveikė, kad įbaugintų nelegalius imigrantus (pastatydama laikiną kalėjimą pelkėje tarp krokodilų, siųsdama kalinius į Salvadorą arba suimdama žmones didžiųjų miestų gatvėse), įtariamų kontrabandininkų laivų skandinimo tikslas gali būti tiesiog įbauginti. Narkotikų karteliai turės atsižvelgti į daug didesnę riziką, susijusią su jų operacijomis.
Tačiau Amerikos karių koncentracija regione gerokai viršija išteklius, reikalingus kovai su kontrabandininkais – lėktuvnešio nereikia, kad būtų galima pulti greitaeigius katerius. Trumpo siūlymai dėl sausumos operacijos Venesueloje taip pat rodo daugiau nei vien tik kovos su narkotikais politiką.
Šiame kontekste Marco Rubio atrodo ypač intriguojantis. Iš pradžių buvo manoma, kad valstybės sekretorius ir laikinasis prezidento nacionalinio saugumo patarėjas gali būti greitai atleistas. Jo požiūris ne visai sutapo su paties prezidento pažiūromis, o MAGA rinkėjai į jį žiūrėjo su nepasitikėjimu. Tačiau Rubio pamažu įtvirtino savo poziciją Trumpo aplinkoje, taip pat puoselėdamas gerus santykius su pačiu Trumpu. Tai lėmė vis didesnę jo įtaką JAV užsienio politikai, kuri ypač akivaizdi Venesuelos atveju.
Rubio, Kubos imigrantų sūnus, jau seniai pasisako prieš Maduro socialistinį režimą.
Neseniai jis netgi pavadino šį režimą organizuota nusikalstama grupuote ir pareiškė, kad prieš jį turėtų būti taikomos tos pačios priemonės, kurios naudojamos prieš gaujas. Teigiama, kad jis pripažino, jog kontrabandininkų sulaikymas ir jų prekių konfiskavimas yra nepakankama taktika. Jis buvo vienas iš agresyvesnio požiūrio, kurį matome šiandien, kūrėjų. Būtent Rubio gali vesti administraciją link ambicingesnės operacijos, kuria siekiama pakeisti režimą Karakase.
Administracijos pareigūnai, net ir neoficialiai, nepatvirtino, kad tai yra tikslas. Galbūt Donaldas Trumpas visai nesidomi Venesuelos problemos sprendimu, o pačiu procesu. Prezidentas imasi veiksmų įvairiose srityse, siekdamas išplėsti savo prerogatyvas, susilpninti Kongreso ir nepriklausomų agentūrų vaidmenį ir sutelkti vykdomąją valdžią Baltuosiuose rūmuose.
Todėl veiksmai prieš kontrabandininkus galėtų būti bandymų poligonas. Kaip prezidentas, siųsdamas Nacionalinę gvardiją į Amerikos miestų gatves, išbando, kiek toli jis gali nueiti naudodamas karinę jėgą savo šalyje, skandindamas laivus ir grasindamas išpuoliais sausumoje, taip jis išbando, kiek toli jam leis nueiti Kongresas, kuris Amerikos sistemoje sprendžia dėl karo paskelbimo.
Tuo pačiu metu Trumpas atskleidžia ir naują Jungtinių Valstijų veidą: šalį, labiau susitelkusią į savo regiono saugumą. Tuo pačiu metu tai yra regionui pažįstamas veidas: šalis, pasirengusi įsikišti į kaimyninių teritorijų reikalus, kad patenkintų savo interesus.
![[ŽT] Pasaulis sulaiko kvapą. Branduolinė dvikova prasideda](/photo/202510/30/09/thumb_440224__1.jpg)
