„Stebėjau Rusijos kareivius 3,5 metų. Sistema pradeda trūkinėti“ ()

2025-12-18

Kariuomenės viduje kariai atvirai trokšta karo pabaigos, tačiau tvirtina „kovosiantys iki galo“ – ne iš įsitikinimo, o todėl, kad savo vadų bijo labiau nei mūšio.

Asociatyvi nuotr.
© Третій армійський корпус (Atvira licencija) | https://www.facebook.com/photo.php?fbid=867195742931713&set=pb.100089238848483.-2207520000&type=3

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Ši nuomonė yra Liubov Tsybulskos, kuri vadovauja nevyriausybinei organizacijai „Join Ukraine“ ir specializuojasi Rusijos karo mašinos analizėje bei kognityvinėje karo strategijoje. Ji įkūrė Ukrainos Strateginės komunikacijos ir informacinio saugumo centrą, vadovavo Hibridinių karų analitinei grupei Ukrainos krizės žiniasklaidos centre ir patarė Ukrainos kariuomenei bei vyriausybei strateginės komunikacijos klausimais.

Rusijos kariai taikos labiau tikisi iš Trumpo nei iš Putino.

Ši viena išvada, paremta mūsų komandos 3,5 metų trukmės Rusijos karinių bendruomenių stebėsena Ukrainos gynybos agentūroms, atskleidžia tai, ko Vakarų analitikai dažnai nepastebi: Rusijos armija nebėra kare dėl įsitikinimų. Ji kariauja todėl, kad nemato alternatyvų.

Dešimtmečius Rusijos politinis stabilumas rėmėsi nerašytu socialiniu kontraktu: Kremlius garantavo santykinę tvarką, ekonominį komfortą ir fizinį saugumą; piliečiai nesikišo į politiką ir demonstravo visišką lojalumą. Ši formulė suformavo šiuolaikinę Rusiją giliau nei bet kokia ideologija.

Kad ir kokie drąsūs atrodytų Rusijos diplomatų pareiškimai, tai blefas – iki pat pabaigos projektuojama jėga.

Po plataus masto invazijos šis sandėris ėmė irti. Valstybė suteikia mažiau saugumo, mažiau stabilumo, mažiau gerovės, bet reikalauja didesnio lojalumo ir didesnių aukų. Tačiau kontraktas dar nesugriuvo.

Jis išlieka todėl, kad rusai, įpratę gyventi baimėje ir neapibrėžtume, toliau prisitaiko.

Neįtikėtinai gera vaizdo kokybė: Ar konkurentai galės pasiūlyti ką nors geresnio? („Philips EVNIA 32M2N8900“ 4K UHD OLED žaidimų monitoriaus APŽVALGA)

Trumpai tariant, nėra ką pridurti prie to, ką savo reklaminėje medžiagoje sako „EVNIA 32M2N8900“ 4K UHD OLED -žaidimų monitoriaus gamintojas. Šis daiktas yra neįtikėtinai geras. Daugiau apie jį skaitykite šioje apžvalgoje.

Išsamiau

Vakarų diskurse dominuoja du naratyvai apie Rusijos būklę karo metu: kad Rusija pakankamai stipri tęsti karą dar dešimtmetį arba kad jos žlugimas neišvengiamas artimiausiu metu. Pirmasis gimdo susitaikymą. Antrasis – klaidingas viltis.

Realybė tokia, kad Rusija nuosekliai sekinama – ekonomiškai ir žmogiškaisiais ištekliais. Tačiau šį nykimą, amortizuojamą nepilnų sankcijų ir partnerystės su Indija bei Kinija, dar kurį laiką galima tęsti iki galutinio atsiskaitymo.

Kad ir kokia drąsi atrodytų Rusijos diplomatinė poza, tai blefas. Tai klasikinė rusiška valstybės valdymo tradicija – iki galo projektuoti stiprybę, niekada nepripažinti silpnumo, gąsdinti jėga. Tačiau, kaip pažymėjo „The Economist“, per trejus metus Rusija paaukojo 1 % savo gyventojų, kad užimtų 1,45 % Ukrainos teritorijos. Tokiu tempu prireiktų dar kelerių metų, kad būtų pasiektos net tos teritorinės ribos, kurių reikalaujama derybose.

Rusijos sistema laikosi iš inercijos, o ne iš pasitikėjimo. Ir niekur šis trapumas nėra akivaizdesnis nei armijoje.

Išmatuojamas nuovargis

Rusijos pajėgos yra išsekusios – ne metaforiškai, o išmatuojamai ir sistemiškai. Mūsų pastarųjų metų karinių bendruomenių stebėsena atskleidžia gilų, susikaupusį nuovargį.

2022 m. Rusija mobilizavo apie 300 tūkst. žmonių – šoką, kuris laikinai stabilizavo frontą, bet sukėlė masinį gyventojų pasitraukimą. Nuo tada Kremlius vengia dar vienos viešos mobilizacijos, vietoj to remiasi slapta verbavimo sistema, kontraktinėmis schemomis ir regioniniais savanorių batalionais – jų visoje šalyje sukurta per 50.

Norint išlaikyti net dabartinius teritorinius laimėjimus, Rusijai reikia gerokai daugiau karių. Tam reikėtų visuotinės mobilizacijos – būtent to Putinas ir nori išvengti. Politinė kaina per didelė. Rezervai išsekę. Tie, kurie buvo pasirengę kariauti už pinigus, dažniausiai jau pasirašė kontraktus. Regioniniai verbavimo duomenys atskleidžia ribas: turtingi regionai pritraukia mažai savanorių; našta neproporcingai tenka skurdesniems etniniams regionams, tokiems kaip Buriatija ir Baškirija.

Ieškodami išeičių, valdantieji griebiasi pusinių sprendimų. Neseniai Putinas pasirašė dekretą dėl rezervistų šaukimo į karinius mokymus 2026 m. – dvi jo nuostatos lieka įslaptintos. Nuo sausio 1 d. šaukimas į privalomąją tarnybą vyks ištisus metus, o ne nustatytais laikotarpiais. Tai žingsnis link visiškos priverstinės mobilizacijos.

Per ketverius metus tik du įvykiai iš tiesų sukrėtė Rusijos visuomenę ir atskleidė sistemos trapumą: 2022 m. mobilizacija ir Prigožino maištas.

Kariuomenės viduje kariai atvirai trokšta karo pabaigos, tačiau tvirtina „kovosiantys iki galo“ – ne iš įsitikinimo, o todėl, kad savo vadų bijo labiau nei mūšio. Daugelis mano, kad jų grįžimo namo laiką nulems politiniai pokyčiai užsienyje, o ne Maskvoje.

Tai psichologija pajėgų, kurios kariauja todėl, kad neturi alternatyvų.

Pinigai baigiasi

Pinigai tapo pagrindiniu Kremliaus verbavimo įrankiu. Kontraktininkų atlyginimai siekė apie 210 tūkst. rublių per mėnesį (apie 2 100 JAV dolerių) – tai turtai skurdžiuose regionuose. Be atlyginimų, pasirašymo premijos iki 2025 m. pradžios smarkiai augo ir skyrėsi pagal regionus, nes Kremlius nustatė verbavimo kvotas. Tačiau dabar jos sparčiai krenta:

Samara: nuo 3,6 mln. rublių iki 2,1 mln., vėliau iki 400 tūkst.
Tatarstanas: nuo 1,5 mln. iki 2,7 mln., vėliau iki 400 tūkst.
Baškirija: nuo 1,6 mln. iki 1 mln. (priklausomai nuo vietovės)
Žemutinis Naugardas: nuo 2,6 mln. iki 1,1 mln., vasarą fiksuoti nemokėjimo atvejai
Sankt Peterburgas: 1,6 mln. savivaldybės premija visiškai panaikinta

Daugelis regionų apkarpė išmokas, nes biudžetai nebesugeba išlaikyti karo. Kai kurių regionų deficitas per metus patrigubėjo: Tatarstano – iki 31 mlrd. rublių, Baškirijos – 28 mlrd., Jamalo – 42,3 mlrd.

Ten, kur pinigai anksčiau buvo pagrindinis motyvatorius, valstybė dabar vos geba palaikyti net finansinės naudos iliuziją.

Armijos viduje vaizdas dar niūresnis. Kariai pasakoja, kad 50–80 % jų atlyginimo tenka skirti bazinei įrangai – dronams, uniformoms, kurui, net maistui. Atsisakysi prisidėti prie „obščiako“ (bendro fondo) – atsidursi duobėje arba būsi siunčiamas į šturmo užduotis.

Bausmės už savavališką pasitraukimą žiaurios: žiaurūs mušimai, laikymas duobėse, šturmo tarnyba. Korupcija – sisteminė. Daugelis karių dabar atvirai pripažįsta, kad mokėtų pinigus vien tam, jog galėtų palikti frontą.

Senoji formulė nebeveikia

Kremlius vis dar remiasi sena formule: jei gyvenimas pakenčiamas, žmonės liks politiškai pasyvūs. Tačiau kiekviena šios formulės dalis pamažu ardoma.

2000-aisiais Putinas į valdžią atėjo kaip gelbėtojas, ištraukęs rusus iš alkanų 1990-ųjų. Šis pasakojimas persmelkia regionus – „bent jau gyvename geriau nei 90-aisiais!“ Karas rusams tapo iš dalies egzistencinis, nes propaganda instrumentalizavo blogų laikų traumą: jei Rusija pralaimės, ji bus parklupdyta ir jūs gyvensite dar blogiau nei 90-aisiais.

Saugumo situacija pablogėjo. Ukrainos dronų smūgiai giliai Rusijos teritorijoje sudrebino saugumo jausmą regionuose, anksčiau konflikto nepaliestuose.

Ekonominis nuspėjamumas dingo. 2026 m. apie 40 % viso Rusijos federalinio biudžeto skiriama armijai, policijai ir saugumo tarnyboms – tai išskirtinis signalas, kad prioritetai visiškai pasislinko nuo civilinės visuomenės.

Regioninis stabilumas trūkinėja. Kursko srityje šeimos, beveik metus negavusios kompensacijų už sugriautus namus, galiausiai ėmė viešai protestuoti – viename lojaliausių regionų. Buriatijoje mobilizuotų vyrų žmonos viešai stojo prieš vietos valdžią, nepaisydamos represijų rizikos.

Tai dar ne politiniai sukilimai. Tai – sandėrio pažeidimai, akimirkos, kai žmonės sako: „Mes dėl to nesitarėme.“

Armija kaip veidrodis

Aiškiausi signalai ateina iš armijos. Rusijos ginkluotosios pajėgos dabar yra ryškiausias režimo trapumo indikatorius.

Kai armija laikosi iš baimės, yra finansiškai išsekusi ir priversta kariauti be aiškaus tikslo, ji nustoja būti stabilizuojanti institucija ir tampa veidrodžiu, atspindinčiu visos sistemos silpnybes.

Mūsų tyrimai rodo:

kariai tikisi bausmių, o ne paramos;
daugelis nemato ateities už fronto ribų;
korupcija tokia įsišaknijusi, kad net išgyvenimas priklauso nuo neoficialių mokėjimų;
dezertyravimo bandymai plačiai paplitę; sugauti dezertyrai patiria žiaurius mušimus ir „vienkrypčių misijų“ bausmes;
reikšminga dalis karių tikisi, kad karas baigsis dėl Vakarų politinių pokyčių, o ne Maskvos sprendimų.
Tai, kas Rusijoje atrodo kaip stabilumas, vis dažniau tėra baimės ir įpročio liekana.

Rusijos socialinis kontraktas negriūva dramatiškai, revoliuciškai. Jis pamažu byra iš visų pusių: išsekusiose brigadose, bankrutuojančiuose regionuose, šeimose, laukiančiose niekada neateinančių kompensacijų, ir kariuose, kurie verčiau sumokėtų už demobilizaciją, nei pasiliktų.

Kiekvienas kontraktas turi lūžio tašką. Rusijos atveju jis tampa įmanomas tada, kai kasdienis gyvenimas pasidaro blogesnis už bausmės baimę.

Rusijos socialinis kontraktas negriūva staiga – jis pamažu irimo iš visų pusių.

Nuotaikos kariuomenėje – išsekimas, finansinis žlugimas, neviltis – rodo, kad judėjimas šia kryptimi jau prasidėjo.

Rusija vis dar demonstruoja stabilumą. Tačiau po paviršiumi valstybė yra pertempta, kariuomenė gyvena paskutinėmis atsargomis, o visuomenė tyliai suvokia, kad kadaise sudarytas sandėris nebeegzistuoja.

Daugiamačiai šachmatai

Rusija vis dar gali tęsti šį karą – tačiau nebegali jo išplėsti. Žmogiškųjų išteklių baseinas senka. Pasirašymo premijos žlunga. Regionai bankrutuoja. Jei Ukraina pati neišseks pirma ir strategiškai stiprins savo pasipriešinimą, lūžio taškas ateis.

Kad šis lūžio taškas ateitų anksčiau, nei išseks pačios Ukrainos pajėgos, dar reikia milžiniškų pastangų.

Tai daugiamačiai šachmatai. Judėti tik viename fronte arba paeiliui – reiškia rizikuoti pralaimėjimu. Pažanga turi vykti vienu metu, nepaliekant nė vienos krypties be dėmesio: mūšio lauko; energetikos ir perdirbimo pajėgumų silpninimo giliai Rusijoje; sankcijų stiprinimo; spaudimo „šešėliniam laivynui“; ir informacinio puolimo prieš Rusijos visuomenę.

Turime pasiekti rusus – tiek regionuose, tiek armijoje – stiprindami jų neteisybės jausmą ir išryškindami sulaužytus režimo pažadus. Tik vienalaikė pažanga visuose šiuose frontuose galiausiai sugriaus Rusijos totalitarinį statinį.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

euromaidanpress.com

Aut. teisės: MTPC

(9)

(0)

(9)

MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.

Komentarai ()