Tirpstantis Arkties ledas atskleidžia SSRS branduolinį košmarą. Patenka į pavojingiausių vietų Žemėje žemėlapį ()

2025-12-20

Šiuolaikiniuose Arkties žemėlapiuose šalia laivybos kelių, gavybos platformų ir naujų prekybos koridorių turėtų atsirasti dar vienas sluoksnis – SSRS „purvo katalogas“, kurį ką tik papildė naujas atradimas.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Arkties vandenys ilgus metus laikomi tamsia Šaltojo karo paslapčių saugykla. Dešimtmečius Sovietų Sąjunga šias atokias akvatorijas naudojo kaip sąvartyną problemiškiausioms savo branduolinės programos liekanoms. Rusijos tyrėjai jau ne vienus metus sistemingai bando nustatyti šių ekologinių „delstinio veikimo bombų“ vietą, tikrindami senus archyvus ir vertindami, ar apsauginiai barjerai vis dar atlieka savo funkciją.

Naujausia ekspedicija padarė atradimą, verčiantį susimąstyti, kiek dar panašių vietų laukia savo eilės. Dokumentai rodo, kad Arkties dugne guli dešimtys reaktorių, tūkstančiai konteinerių su atliekomis ir keli nuskendę laivai su viduje likusiu kuru.

Mokslinio laivo „Akademik Ioffe“ reisas į šį žemėlapį įrašė dar vieną, iki šiol nežinomą tašką – laidojimo vietą, kurios nebuvo nei sovietiniuose archyvuose, nei šiuolaikiniuose registruose. Toks radinys ne tik patikslina istoriją, bet ir primena, kad Šaltojo karo paveldas glūdi būtent tuose vandenyse, kurie, tirpstant ledynams, tampa vis labiau prieinami.

Po ilgų paieškų rasta barža „Likhter-4“

Vau! Šis dulkių siurblys robotas veikia netgi su AI, ir yra totaliai vertas įsigyti - pamiršite grindų valymo rūpesčius (MOVA P50 Pro Ultra APŽVALGA)

2895 4

Tai yra geriausias mano kada nors išbandytas dulkių siurblys-robotas, su eile pažangių AI funkcijų ir neįtikėtinų galimybių, kurios, tiesą pasakius, net nežinojau kad šiuo metu jau egzistuoja tokios rūšies gaminiuose.

Išsamiau

Pagrindinis 70-ojo „Akademik Ioffe“ reiso tikslas buvo surasti 1988 m. nuskandintą baržą „Likhter-4“. Jos denyje yra du povandeninio laivo K-22 reaktorių korpusai ir 146 konteineriai su kietosiomis radioaktyviosiomis atliekomis, susikaupusiomis remontuojant bei eksploatuojant atominių laivų ir ledlaužių jėgaines. Nors reaktoriai praeityje buvo apsaugoti švino ekranais, o branduolinis kuras iš jų išimtas, paieškos nebuvo lengvos. Ankstesnės ekspedicijos laivu „Akademik Mstislav Keldysh“ 2007, 2023 ir 2024 metais baigėsi nesėkme dėl blogų oro sąlygų ir laiko trūkumo.

Archyvinės koordinatės rodė Roze ledyno apylinkes, tačiau ten objekto nebuvo. Lūžis įvyko kruopščiai išanalizavus batimetrinius duomenis. Paaiškėjo, kad barža ir konteineriai guli daugiau nei 100 metrų gylio vietinėje įduboje, gerokai toliau nuo dokumentuose nurodytos vietos. Mokslininkai naudojo nuotoliniu būdu valdomus povandeninius aparatus „Gnom X“, „Gnom Vektor“ ir „Argus“, aprūpintus Kurčatovo instituto sukurtais gama spektrometrais. Jie atliko išsamų patikrinimą: skenavo sonarais ir filmavo dugną 99 kilometrų ilgio trasoje, apimančioje 11 kvadratinių kilometrų plotą.

Radiologinių matavimų rezultatai, laimei, raminantys. Specialistai patvirtino, kad apsauginiai barjerai yra sandarūs ir radioaktyviosios medžiagos į aplinką neteka. Nuosėdų, gyvūnų ir augalų mėginiuose technogeninės taršos pėdsakų nerasta. Be to, ekspedicija patikslino kitos transporto priemonės – baržos „Nikel“ – koordinates prie Kolgujevo salos, kurios dugne saugoma apie 580 tonų kietųjų radioaktyviųjų atliekų.

Povandeninis laivas K-27: didžiausia branduolinė grėsmė vandenynuose

2025 m. lapkritį komanda persikėlė į Stepovojo įlanką prie Naujosios Žemės ištirti atominio povandeninio laivo K-27. Tai itin niūrios istorijos ir potencialiai didžiulio pavojaus objektas. 1968 m. jame įvyko rimta avarija, kurios metu buvo apšvitinta įgula. Užuot ėmusis rizikingo ir brangaus kuro išėmimo proceso, SSRS 1981 m. nusprendė visą laivą nuskandinti. Dabar jis guli dugne su nepažeistu panaudotu branduoliniu kuru dviejuose skystu metalu aušinamuose reaktoriuose ir yra laikomas vienu pavojingiausių branduolinių objektų pasaulio vandenynuose.

Darbai Stepovojo įlankoje vyko ekstremaliomis sąlygomis: spaudžiant 12 laipsnių šalčiui, esant ledo dangai ir pučiant stipriam vėjui, dėl kurio laivas beveik parą turėjo glaustis ramioje įlankos dalyje. Nepaisant to, naudojant aparatą „Gnom-X“ su spektrometru REM-4-50, pavyko atlikti tris matavimų serijas. Rezultatai nustebino gerąja prasme: tiesioginiai K-27 korpuso matavimai parodė, kad apsauginiai barjerai vis dar veiksmingai izoliuoja radiaciją. Nuotėkio iš reaktorių nei į laivo vidų, nei į aplinkinį vandenį neužfiksuota. Padidėjęs radiacinis fonas įlankoje atsirado ne dėl laivo, o dėl kitų dugne išbarstytų konteinerių su atliekomis.

Kokio masto problema slypi Arkties vandenyse?

Problema, su kuria susiduria Rusijos okeanologai ir branduolinio saugumo specialistai, yra kur kas didesnė nei keli į žiniasklaidos antraštes patenkantys laivų sudužimai. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad Arkties jūrose SSRS iš viso nuskandino tūkstančius konteinerių su radioaktyviosiomis atliekomis, daugybę laivų reaktorių bei daugybę pagalbinių laivų ir jėgainių fragmentų. Praktiškai tai yra tanki mozaika objektų, pasižyminčių skirtingu amžiumi, technine būkle ir radioaktyvumo lygiu, išbarstytų po milžinišką ir sunkiai prieinamą teritoriją.

Šiame kontekste barža „Likhter-4“ tampa daugiau nei tik dar vienu tašku žemėlapyje. Tai objektas, kuris ilgus metus buvo neapčiuopiamas, nepaisant oficialiai žinomos istorijos. Nesėkmingos ekspedicijos parodė, koks apgaulingas gali būti pasitikėjimas vėlyvosios SSRS laikų dokumentais, kur tikslumas dažnai pralaimėdavo skubai ir informacijos įslaptinimui.

Šis klausimas turi ir tarptautinę reikšmę. Regiono valstybės reikalauja didesnio skaidrumo, nes galimas radioaktyviųjų medžiagų nuotėkis nesustotų ties Rusijos vandenų sienomis. Tai, kad Rusija dabar pati skelbia išsamias ataskaitas, gali būti vertinama kaip bandymas parodyti, jog situacija stebima, ir tuo pačiu siunčiamas signalas partneriams, kad galutinė sąskaita už Arkties „išvalymą“ bus didelė ir vargu ar padengta tik šalies lėšomis.

K-27 išlieka simboliniu ribiniu atveju – tai objektas, kurio niekas nenori palikti dugne amžinai, bet kurio iškėlimas susijęs su milžiniška technine rizika. Povandeninis laivas guli vos 30 metrų gylyje, o ekspertai jau daugelį metų perspėja apie reaktoriaus pakartotinio kritiškumo scenarijų, jei dėl korozijos pasikeistų kuro geometrija ar susilpnėtų apsauginiai barjerai.

Nuolatinė radiacinės situacijos stebėsena

Tirpstantis ledas Arktį paverčia nebe žemėlapių pakraščiu, o realia eksploatavimo erdve – nuo naujų jūrų kelių iki plaukiojančių atominių elektrinių. Tai reiškia, kad istoriniai SSRS atliekų klausimai nebėra tik archyvų dulkės, o rodiklis, pagal kurį pasaulis vertins šiuolaikinių branduolinių technologijų saugumą.

Jei pavyks kontroliuojamai identifikuoti, stebėti ir galiausiai pašalinti pavojingiausius objektus iš Arkties dugno, galėsime atsikvėpti. Priešingu atveju problema tik didės. Nežinomos radimvietės suradimas ir K-27 būklės patikrinimas yra tik vienas iš daugelio žingsnių. Tačiau tai rodo svarbų dalyką: net po dešimtmečius trukusio tylėjimo įmanoma grįžti prie sunkių temų ir bandyti sutvarkyti praeities klaidas. Nuoseklumas susiduriant su „tamsiąja atomo puse“ nulems, ar visuomenė pasitikės ateities branduolinėmis technologijomis.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

chip.pl

Aut. teisės: MTPC

(0)

MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.

Komentarai ()