Oficialus ultimatumas: Rusija pati spręs, kas ją įžeidė ()
Gali atnaujinti milžinišką liaudies palaikymą.
© Stop kadras|https://www.youtube.com/watch?v=lxMWSmKieuc
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Komentaro autorius – Juhani Pihlajamaa, buvęs Suomijos karininkas rezervo pulkininkas, dabar apžvalgininkas, rašantis apie saugumo, gynybos ir tarptautinės politikos temas.
Šį rudenį tiek Jungtinės Valstijos, tiek Rusija paskelbė savo administracijų gaires dėl nacionalinio saugumo pagrindų. Rusijos versija yra nuobodesnė, tačiau mums, mažoms valstybėms, jos tikslai tokia pat šiurpūs kaip ir Trumpo administracijos dokumentas.
Jungtinės Valstijos savo nacionalinio saugumo strategiją paskelbė lapkritį. Ir, o vaikeliai – iš šio dokumento jau padaryta ne viena išvada.
Europiečiams neramu, kad Donaldo Trumpo administracija jame žada remti itin konservatyvias, arba tiksliau – MAGA vertybes ir už JAV ribų. Demokratija pati savaime nebėra saugotinas tikslas, o JAV ekonominiai interesai iškeliami aukščiau už ją.
Kadangi Vakarai nuo to pašiurpo, liko mažiau dėmesio faktui, kad ir Kremlius lapkričio pabaigoje paskelbė savo atitinkamą politinį dokumentą.
Ši „Valstybinės nacionalinės politikos strategija iki 2036 metų“ įsigalios Vladimiro Putino dekretu iš karto 2026 metų pradžioje.
|
Naujoji Rusijos strategija patogiai sutapatinta su prezidento Putino valdymo laikotarpiais. Po konstitucijos pakeitimų jis buvo perrinktas 2024 metų rinkimuose triuškinama balsų dauguma dar vienai kadencijai iki 2030 metų.
Po to jis gali atnaujinti savo milžinišką liaudies palaikymą iki 2036 metų, jei tik Vladimirui (g. 1952 m.) pakaks sveikatos ir jėgų.
Naujasis strateginis dokumentas pagal apibrėžimą yra „pagrindas nacionalinio saugumo strateginiam planavimui“. Šiuo požiūriu jis nuobodesnis nei JAV atitikmuo, nes jame nėra didelių netikėtumų.
Jo tikslas – stiprinti Rusijos istorinę, etnonacionalistinę vienybę.
Veikimo būdai ir pateisinimai net ir valstybės nusikalstamiems veiksmams yra tie patys, kuriuos Rusija naudojo vykdydama karą Ukrainoje.
Nacionalinė strategija, kaip nurodoma, ateityje formuos Rusijos įstatymų leidybą ir valdžios institucijų veiklą, taip pat glaudžiai siejasi su saugumo politika.
Strategijoje atvirai teigiama, kad jos tikslas – stiprinti Rusijos istorinę, etninę-nacionalinę vienybę.
Istorija ir didžiarusiška kultūra tampa pateisinimu daugeliui dalykų.
Piliečių tapatybė ir nacionalinės „rusiškumo“ sąvoka apibrėžiamos pagal valstybės poreikius. Individas neturi reikšmės – pagrindas yra valdžios apibrėžta bendruomenės samprata, atitinkanti valstybės vadovų ir jiems lojalios Rusijos stačiatikių bažnyčios vertybes.
Šios vertybės apibūdinamos kaip pranašesnės už „supuvusias“ Vakarų vertybes.
Čia strategija kelia grėsmę ir kitoms valstybėms, nes joje įpareigojama rusų kilmės ar kilmę turintys žmonės veikti Kremliaus pasirinktų tradicinių vertybių gynėjais ir už dabartinių Rusijos sienų.
Etninis rusiškumas, pasak strategijos, yra tarsi globalus, vienijantis veiksnys, lyg įgimta žyma žmonėse.
Pagal savo gaires Rusija siekia bet kokiomis priemonėmis tai įskiepyti savo piliečiams – taip pat ir tiems, kurie jau nebegyvena tėvynėje.
Rusiškumo sąvoka apibrėžiama remiantis valstybės poreikiais.
Ypač šiurpu tai, kokiu užtikrintumu strategija skelbia, kokią didelę reikšmę visai rusų tapatybei turėjo Krymo ir Sevastopolio aneksija 2014 metais, taip pat 2022 metais įvykęs Donecko, Luhansko, Zaporižios ir Chersono sričių prijungimas prie Rusijos „istorinės erdvės“.
Taip cementuojami daugelis būsimų Ukrainos taikos derybų tikslų.
Kremliaus strateginis dokumentas stebėtinai daug dėmesio skiria istorijos reikšmei dabartyje. Visada randama kokia nors sena ar mažesnė skriauda, kuri esą reikalauja ištaisymo.
Senas sovietinis posakis „Ateities nuspėti negalima, bet praeitį galima pakeisti“ puikiai tinka ir Rusijai. Strategijoje tiesiai sakoma, kad valstybė turi saugoti istoriją nuo „neteisingų“, t. y. ją kvestionuojančių, interpretacijų.
Aktyvus Rusijos vykdomas istorijos perrašymas buvo ginklas ir Ukrainos „denacifikacijoje“. Nuorodos į Didįjį Tėvynės karą (1941–1945) čia yra veiksminga priemonė, nes apie jį visi dabartiniai rusai girdi nuo pat darželio laikų.
Šiame kontekste dabartinė ES Vokietija prilyginama senajam persekiotojui, o visi, kurie dabar yra jos sąjungininkai, laikomi fašistais – kaip ir prieš 80 metų.
Tai aktualu ir Suomijai. Pastaruoju metu Rusijos žiniasklaidoje vis dažniau kuriamas Suomijos, kaip žiaurios nacistinės Vokietijos sąjungininkės, įvaizdis, o Žiemos karas vaizduojamas tik kaip nereikšminga karinė „specialioji operacija“.
Mitinė motinos Rusijos istorija strategijoje vaizduojama pažodžiui kaip „tūkstantmetės“ garbės visuma. Carų ir imperatorių Rusija, Sovietų Sąjunga ir dabartinė Rusija pateikiamos kaip viena ir ta pati nenutrūkstama istorijos grandinė.
Šis istorinė visuma turi teisėtus interesus ir „natūralius“ poreikius. Kitos valstybės privalo juos pripažinti – esą vien dėl istorinių dėsningumų – ir gerbti Kremliaus teisėtais laikomus siekius.
Galbūt būtent tai Putinas turėjo omenyje praėjusį penktadienį savo per televiziją transliuotoje kalboje apie tautos būklę. Pasak jo, Rusija nieko nepuola, jei tik šalis yra gerbiama.
Ypač patogu tai, kad pagal naująją strategiją Rusija pati nusprendžia, koks pagarbos lygis jai yra pakankamas ir kada ji turi teisę imtis save ginančių „garbės atkūrimo“ veiksmų.
.png)
.jpg)
.jpg)
_02.jpg)
![[ŽT] Netikėtas Kadyrovo pareiškimas: „apie mirtį“](/photo/202512/16/21/thumb_245343__kadyrov.png)
