„Europa privalo nustoti derėtis dėl savo pralaimėjimo“ ()
Europa derasi dėl savo saugumo su dviem šalimis, kurios jai kelia didžiausią grėsmę.
© Lara Jameson (Public Domain) | https://www.pexels.com/photo/blue-pushpins-on-administrative-map-of-europe-8828587/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
2024 m. rugsėjį 95 šalys ir organizacijos, įskaitant visas didžiąsias ES valstybes, pasirašė Bendrąjį komunikatą dėl taikos pagrindų. Jis buvo grindžiamas tarptautine teise ir JT Chartija bei susietas su Ukrainos Taikos formule ir Pergalės planu – siekiant ne Rusijos sutriuškinimo, o priversti ją priimti teisingą ir tvarią taiką.
Praėjus mažiau nei šešiems mėnesiams, Europa šių pagrindų atsisakė. Dabar derybos vyksta remiantis D. Trumpo „taikos planu“ – planu, kurį 2024 m. liepą pavadinau „Rusijos pergalės prieš Ukrainą ir Vakarus projektu“. Nuo to laiko D. Trumpas pristatė tris versijas, kurių kiekviena vis labiau palanki Rusijai. Naujausioji, vertinama kaip bendras JAV ir Rusijos pasiūlymas, prilygsta raginimui Ukrainai ir Europai kapituliuoti.
Europos lyderiai skelbia pareiškimus, pabrėždami „įsipareigojimą siekti teisingos ir tvarios taikos Ukrainoje pagal Jungtinių Tautų Chartijos principus“. O tada sėdasi derybų dėl plano, kuris daro priešingai. Šis prieštaravimas yra rėžiantis akį.
Europos delsimo kaina
Kol Europa gaišta laiką bandydama nepriimtiną planą padaryti bent šiek tiek priimtinesnį, Rusija išnaudoja kiekvieną paralyžiaus dieną.
Nuo 2026 m. pradžios Ukraina dokumentavo 256 oro atakas prieš energetikos ir šildymo objektus. Nuo 2025 m. spalio iki dabar Rusija smogė 11 hidroelektrinių, 45 didžiausioms šiluminėms elektrinėms ir 151 elektros pastotei visoje Ukrainoje.
|
Smūgiams, sutelktiems Kyjivo, Charkivo, Odesos, Dnipropetrovsko, Sumų, Mykolajivo ir Černihivo srityse, naudojami kombinuoti paketai: balistinės ir sparnuotosios raketos bei ilgojo nuotolio dronai. Atakos, vykdomos per didelius šalčius, sukėlė masinius elektros, šildymo ir vandens tiekimo sutrikimus, palietusius milijonus žmonių.
Pirmą kartą nuo pilno masto invazijos pradžios Ukraina paskelbė nepaprastąją padėtį energetikos sektoriuje. Ukrainos saugumo tarnyba (SBU) sistemingus Rusijos išpuolius klasifikuoja kaip nusikaltimus žmoniškumui – tai sąmoninga Kremliaus politika, siekiant pakenkti civiliams gyventojams.
2024 m. rugpjūtį ES energetikos komisarė Kadri Simson perspėjo, kad tą žiemą dalis Ukrainos gali tapti netinkama gyventi.
„Ateinanti žiema tikriausiai išbandys Ukrainos žmonių atsparumą taip, kaip mūsų žemyne nebuvo matyta nuo Antrojo pasaulinio karo laikų“, – sakė ji.
Praėjusią žiemą Ukrainos atsparumas, tarptautinė parama ir rekordiškai šilta žiema leido šaliai išsilaikyti. Ši žiema gali būti kitokia.
Eskalacija – penkis kartus išaugęs ilgojo nuotolio dronų smūgių skaičius – įvyko po to, kai D. Trumpo administracija nustojo teikti Ukrainai oro gynybos sistemas ir raketas. Menkas srautas Amerikoje pagamintų ginklų Ukrainą dabar pasiekia tik per Europos pirkimus. Rusija naudojasi D. Trumpo „taikos procesu“ kaip dūmų uždanga, kad palaužtų Ukrainą dar prieš pasiekiant bet kokį susitarimą.
Kodėl D. Trumpo planas tarnauja Rusijai
Rusija seniai naudoja dezinformaciją strateginiam dviprasmiškumui kurti, siūlydama Vakarams keturias skirtingas istorijas – visas nemalonias, visas su skirtingomis kainomis, bet vieną iš jų pateikiamą kaip „lengvą išeitį“. Jas stebiu nuo 2014 metų.
Pirmoji istorija – „žmonių pasirinkimas“ – prasidėjo nuo Krymo ir aštuonerius metus trukusio mažo intensyvumo karo Luhanske ir Donecke. „Žalieji žmogiukai“, „separatistai“, neteisėti referendumai, melagingi teiginiai apie genocidą. Rusija užsimena apie taiką, jei jai bus atiduotas Krymas ir visas Luhanskas, Doneckas, Zaporižia bei Chersonas. Tai D. Trumpo planas. Tai spąstai.
Antroji istorija – „istorinės Rusijos žemės“ – išplečia pretenzijas į Novorosiją: Krymą, Charkivą, Luhanską, Donecką, Dnipropetrovską, Zaporižią, Chersoną, Mykolajivą ir Odesą. 2026 m. sausio 14 d. Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas pareiškė, kad „niekas neveiks neišsprendus klausimo dėl Kryme, Novorosijoje ir Donbase gyvenančių žmonių“. Rusijos tikslai jau dabar viršija tai, ką siūlo D. Trumpas, tačiau D. Trumpo administracija tai ignoruoja.
Trečioji istorija – „viena tauta, viena valstybė“ – pretenduoja į visą Ukrainą.
Ketvirtoji istorija – „Rusiškas pasaulis“ (Russkij Mir) – vienintelė, įforminta Rusijos strateginiuose dokumentuose. V. Putino imperinė koncepcija apima „buvusias Kyjivo Rusios, Maskvos karalystės, Rusijos imperijos, Sovietų Sąjungos ir šiuolaikinės Rusijos Federacijos teritorijas“. Rusija siekia strateginio pariteto su JAV ir Kinija, didžiosios valstybės statuso ir hegemonijos posovietinėje erdvėje, įskaitant dalį NATO teritorijos. Jos 2021 m. gruodžio 17 d. ultimatumas reikalavo, kad JAV paliktų Europos žemyną.
D. Trumpas primygtinai reikalauja derėtis dėl „taikos“ remiantis pirmąja istorija – prielaida, kad Rusija pasitenkins maža Ukrainos dalimi po dvylikos metų karo, daugiau nei 1,2 mln. aukų, 11 500 sunaikintų tankų, 23 800 šarvuočių, 36 100 artilerijos vienetų ir prarasto Juodosios jūros laivyno.
Paklaustas, kodėl JAV vadovaujamos derybos žlugo, D. Trumpas atsakė: „Zelenskis“. Jis apkaltino Ukrainą, nes jo planas reikalauja Ukrainos pasidavimo. Jis nekaltina Rusijos, nes nespaudžia jos daryti kompromisų. Jis nori atiduoti V. Putinui tai, ko šis reikalauja. V. Zelenskis, remiamas Europos, blokuoja šią kapituliaciją.
Europos bendrininkavimas
Noras patobulinti triuškinantį JAV ir Rusijos planą yra suprantamas. Tačiau rezultatas toks, kad Europos dalyvavimas suteikia šiam planui patikimumo.
Geriausiu atveju Europos pastangos nepriimtiną planą padaro tik nežymiai mažiau blogą. Europos įsitraukimas faktiškai sužlugdo kitas galimybes – įskaitant glaudesnį Europos ir Ukrainos koordinavimą, eliminuojant dvi šalis, kurios kenkia tarptautiniam saugumui.
Dar blogiau – Europos siūlomos saugumo garantijos atskleidžia jos pačios silpnumą.
Remiantis pranešimais, Europa svarsto 10 000–15 000 karių dislokavimą. „Financial Times“ teigia, kad šis dislokavimas yra „iš esmės priklausomas nuo JAV saugumo garantijų“. Vienas Europos pareigūnas pabrėžė, kad be JAV pritarimo įgyvendinti daugianacionalines pajėgas, kurias anksčiau žadėjo JK ir Prancūzija, būtų neįmanoma.
Geriausiu atveju Europos pastangos nepriimtiną planą padaro tik nežymiai mažiau blogą.
D. Trumpas vienu metu neišpildys V. Putino reikalavimų ir negarantuos Ukrainos saugumo. Šie du dalykai tiesiogiai prieštarauja vienas kitam. Tai paaiškina, kodėl Europa vis dar nežino, kokias garantijas suteiks JAV. Jų nebus.
Remiantis Danijos gynybos žvalgybos tarnybos vasario mėnesio vertinimu:
- Jei karas Ukrainoje sustos arba bus įšaldytas, o NATO neapsiginkluos tokiu pat tempu kaip Rusija, Maskva per šešis mėnesius gali pradėti vietinį karą prieš kaimyninę šalį.
- Regioninis karas prieš NATO Baltijos šalis: dveji metai.
- Didelio masto Europos karas be JAV įsitraukimo: penkeri metai.
Europa derasi dėl savo saugumo su dviem šalimis, kurios jai kelia didžiausią grėsmę. Rusija atvirai siekia hegemonijos posovietinėje erdvėje, įskaitant NATO teritoriją. D. Trumpo administracija demonstravo panieką Europos sąjungininkams, atvirai smerkia ES, pritaria V. Putino daugiapoliam pasauliui, kurį valdo JAV, Kinija ir Rusija, bei aktyviai silpnina NATO. Tikėtina JAV vykdoma Grenlandijos aneksija ar puolimas gali reikšti vieno sėkmingiausių istorijoje aljansų pabaigą. D. Trumpo prekybos karas žlugdo Europos pastangas apsiginkluoti, kol dar neužsivėrė galimybių langas.
Strategiškai absurdiška leisti dviem strateginiams Europos priešininkams derėtis dėl Europos saugumo.
Kelias į priekį
Atėjo laikas Europai parodyti stuburą.
Tai reiškia grįžimą prie 2024 m. numatytų gairių – teisingos ir tvarios taikos, grindžiamos JT Chartija, kuriamos kartu su Ukraina, o ne primetamos jai. Tai reiškia JAV ir Rusijos pašalinimą iš proceso, kuriuo abi šalys naudojasi Europos saugumui silpninti. Tai reiškia, kad Europa pati turi apibrėžti savo saugumo prielaidas, užuot priėmusi priešininkų diktuojamas sąlygas.
Panašiai mąstančių Europos šalių koalicija – tos, kurios pasirengusios ginti principus, kuriais teigia tikinčios – galėtų pateikti Rusijai europietiškus ultimatumus, užuot priėmusi rusiškus, „išskalbtus“ per Vašingtoną.
Europa sukūrė taikos pagrindus 2024 metais. Ji turėtų prie jų grįžti – arba paaiškinti savo piliečiams, kodėl atsisakė tarptautinės teisės tam, kad padėtų suderėti savo pačios strateginį pralaimėjimą.
Nuomonės autorius – Hansas Petteris Midttunas, nepriklausomas hibridinio karo analitikas, Gynybos strategijų centro nereziduojantis mokslinis bendradarbis, Ukrainos saugumo ir jūrų teisės instituto valdybos narys, buvęs Norvegijos gynybos atašė Ukrainoje ir Norvegijos ginkluotųjų pajėgų karininkas.
