„Azovo“ legenda rėžė tai, ko daugelis bijo paklausti garsiai: kraupūs faktai apie „pasiruošimą“ puolimui (Foto) ()
„Kiekvienas generolas privalo atsakyti už savo sprendimus.“
© General Staff of the Armed Forces of Ukraine (Atvira licencija) | https://www.facebook.com/photo/?fbid=1266886845624391&set=pcb.1266886872291055
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Aktyvi menininkė, publicistė Vilma Fiokla Kiurė feisbuke dalinasi sukrečiančia „Tavro“ analize, kuri nuplėšia rožinius akinius ir aiškiai įvardija, kodėl 2023-iųjų viltys sudužo ne dėl amunicijos bado, o dėl tragiškų vadovybės klaidų.
Buvusio „Azovo“ štabo viršininko Bohdano Krotevyčiaus („Tavro“) reakcija į generolo Valerijaus Zalužno interviu – tai ne šiaip eilinė nuomonė. Tai kario, praėjusio Mariupolio pragarą ir nelaisvę, liudijimas. Jis matė operacijos planus, dalyvavo procesuose, todėl jo kritika yra nešališka ir skausmingai tiksli ekspertizė, apnuoginanti 2023-iųjų realybę.
„Atsakomybę permetant aplinkybėms, „stipriam priešui“ ar resursų stygiui, galima pateisinti bet ką: prastus sprendimus, nevykusį planavimą ar partnerių nesupratimą apie modernų karą. Tačiau stiprus priešas yra konstanta – jis visada toks buvo ir bus. Problema slypi ne jame, o mūsų gebėjime pripažinti savas klaidas. Nors nuoširdžiai gerbiu Zalužną, negaliu tylėti: 2023-iųjų puolimo nesėkmės priežastys buvo visai kitos, nei jis bando pateikti.
|
Apie operacijos planą žinojau iš anksto. Mūsų padaliniui buvo numatytas vaidmuo kartu su desantininkais. Tačiau matydamas, kad mums trūksta šarvų, o gretose – daugybė neapšilusių naujokų, pareikalavau, kad liktume gynyboje. Pro mūsų pozicijas judėjo pagrindinės puolimo pajėgos, o aš negalėjau atsikratyti minties, kad pasirinkta kryptis – klaidinga. Priešas buvo įrengęs net šešias gynybos linijas, Tokmakas tapo neįveikiama tvirtove. Tai nebuvo paslaptis. O juk karo menas moko smogti ten, kur tavęs nelaukia, o ne ten, kur priešas išskėstomis rankomis pasitinka mirtį.
Puolimo chaosą stebėjau iš vadavietės. Mačiau, kaip naujai suformuotos brigados su olandiška technika ir „Leopard“ tankais, neturėdamos jokio patirtinio užnugario, suvarydavo mašinas tiesiai į mūsų apkasus. Po pirmųjų minosvaidžių salvų kariai tiesiog mesdavo viską: ginklus, ryšio priemones, net kuopų vadų žemėlapius. Pats vežiau į Generalinį štabą rastus dokumentus, kuriuose mūsų pačių pozicijos buvo pažymėtos kaip priešo – štai toks buvo mūsų dalinių „susikalbėjimas“. Viena brigada per tris paras net nesugebėjo pasiekti kontakto linijos, nors 47-oji, palyginti su kitais, pasirodė kaip tikri profesionalai.
Mitas apie kritinį išteklių trūkumą neatlaiko kritikos. Resursų buvo, tik jie buvo švaistomi: savaitę truko bevaisis artilerijos pasirengimas šaudant į tuščius laukus, tvarkinga technika likdavo stovėti dėl vadų neryžtingumo, o evakuoti ją iš „pilkosios zonos“ buvo tiesiog draudžiama. Tai, ką mums pavyko ištraukti savo jėgomis, vėliau sukonfiskavo kontržvalgyba, o likusį turtą ramiai sudaužė priešo minosvaidžiai.
Pagrindinės 2023-iųjų klaidos – tai aklas užsispyrimas ir lankstumo stoka. Kai tapo akivaizdu, kad puolimas stringa, reikėjo žaibiškai keisti planą ir mesti rezervus ten, kur buvo bent menkiausia dinamika. Tačiau generolai nutarė „spausti iki galo“. Šis aklas spaudimas prieš gyvosios jėgos persvarą nėra karyba – tai beprasmiškas geriausių Ukrainos sūnų ir dukrų aukojimas.
Pralaimėjimų negalima nurašyti aplinkybėms. Aukštas laipsnis ar antpečiai neturi tapti skydu nuo atsakomybės. Kiekvienas generolas privalo atsakyti už savo sprendimus ir jų pasekmes, nes už kiekvieno klaidingo brūkšnio žemėlapyje stovi tikros žmonių gyvybės.“
