Jei šie ginklai pateks į JAV armijos rankas, karas pasikeis amžiams ()
JAV gaus naujo tipo ginklą – „Red Dragon“, kuriam nereikia operatoriaus ir net... GPS signalo.
© DI (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ne kiekvienas naujas ginklas iš tiesų keičia kariavimo būdą. Kartais už garsių anonsų slepiasi tiesiog dar viena technika, kuri atrodo gerai, bet praktiškai prie esamo arsenalo prideda tik kelis procentus galios. Tačiau pasitaiko akimirkų, kai iš pažiūros nedidelio techninio pokyčio pradeda ryškėti kažkas kur kas rimtesnio – naujas mąstymas apie tai, kas gali smogti tikslui, iš kokio atstumo ir dalyvaujant kuo mažesniam žmogaus indėliui visoje sprendimų grandinėje. Būtent todėl į skraidantį bepilotį „Red Dragon“ verta žvelgti ne kaip į dar vieną „droną kamikadzę“, o kaip į didesnių pokyčių ženklą. Jei panašios sistemos iš tiesų pradės masiniu mastu pasiekti mažesnius sausumos dalinius, kalbėsime ne tik apie naują bepilotį orlaivį. Kalbėsime apie tolimojo nuotolio smūgių perkėlimą arčiau paprastų pėstininkų – iki lygio, kuris dar neseniai buvo siejamas tik su artilerija, aviacija ar gerokai brangesnėmis priemonėmis.
„Red Dragon“ turi atrodyti kaip pigi kovos priemonė, tačiau jo reikšmė kur kas didesnė
JAV armija gaus „Red Dragon“ pagal 17,58 mln. dolerių vertės sutartį. Susitarimas apima ne tik pačias sistemas, bet ir įkroviklius, antžemines valdymo stotis, paleidimo įrenginius, atsarginių dalių rinkinius, mokomąją medžiagą ir techninę priežiūrą.
|
Popieriuje „Red Dragon“ atrodo kaip ginklas, idealiai įsipaišantis į šiuolaikinę mūšio lauko logiką. „AeroVironment“ nurodo didesnį nei 400 km nuotolį, iki 10 kg naudingąją apkrovą, trumpesnį nei 10 minučių paruošimo laiką ir iki penkių vienetų per minutę paleidimo tempą. Pats aparatas sveria apie 20,4 kg, jo sparnų mojis – apie 3,6 metro, o įprastas kreiserinis greitis siekia apie 25 m/s (beveik 90 km/h). Galutinėje atakos fazėje jis gali įsibėgėti iki daugiau nei 45 m/s (apie 162 km/h). Taigi, tai nėra tiesiog pigi klajojanti amunicija trumpam šuoliui virš artimiausio apkasų ruožo, o sistema, sukurta giliam įsiskverbimui į priešo pajėgas.
Tačiau įdomiausia ne tai, kad „Red Dragon“ skrenda toli. Svarbiausia, kad jis tai turi daryti aplinkoje, kurioje klasikiniai dronai pradeda strigti. Gamintojas nuo pat pradžių jį reklamuoja kaip sistemą, gebančią veikti GPS trikdymo, ryšio degradacijos ir intensyvios elektroninės kovos sąlygomis. Kitaip tariant, „Red Dragon“ turi pasiekti tikslą ten, kur tradicinis operatorius su pultu ir stabiliu radijo ryšiu praranda pranašumą.
Didžiausia „Red Dragon“ galia ir abejonė slypi jo ryšyje
Pastarųjų metų dronų kare viskas vis labiau atsimuša į paprastą problemą – signalą. Kai priešas efektyviai slopina ryšį arba klaidina palydovinę navigaciją, visas pigus technikos stebuklas staiga tampa bevertis. „Red Dragon“ sprendžia šią problemą pasitelkdamas autonomiją, nuo palydovų nepriklausomą navigaciją ir vaizdo sistemas, kurios leidžia jam orientuotis erdvėje be nuolatinio žmogaus vedimo. Skrydžio metu žmogui nereikia valdyti drono visą laiką kaip klasikinės nuotolinio valdymo mašinos. Ši sistema turi pati nuskristi į tikslo rajoną, atpažinti objektą naudodama savo suvokimo sistemą SPOTR-Edge, o tada perduoti informaciją operatoriui, kad šis patvirtintų arba atšauktų ataką.
Tai skamba kaip kompromisas tarp visiškos autonomijos ir žmogaus priežiūros išsaugojimo, tačiau būtent čia atsiranda didžiausias politinis ir etinis klaustukas. Nors tikinama, kad žmogus dalyvauja visame procese, praktiškai riba tarp „žmogaus grandinėje“ ir „žmogaus, prižiūrinčio grandinę“, tampa vis miglotesnė. Jei sistema pati atskrenda, pati atsirenka taikinius ir pati susiaurina pasirinkimą iki kelių sekundžių sprendimui, žmogus nustoja būti klasikiniu operatoriumi ir tampa tuo, kuris tik patvirtina algoritmo pasiūlymą. Vieniems tai natūrali karinės automatizacijos evoliucija, kitiems – labai pavojingo atsakomybės perkėlimo nuo žmogaus programinei įrangai pradžia.
Pėstininkai gali gauti savo „miniatiūrinę tolimojo nuotolio artileriją“
Jei „Red Dragon“ iš tiesų veiks taip, kaip žadama, jo jėga bus ne tik veikimo nuotolis. Kur kas svarbiau bus tai, kas galės juo naudotis. Tokio tipo sistema suteikia mažoms, išsklaidytoms komandoms galimybę smogti vadovavimo punktams, radarams, logistikos taikiniams ar lengvesnėms transporto priemonėms be būtinybės prašyti aukštesnio lygmens paramos. Tai būtų išties rimtas pokytis, nes reikštų, kad gebėjimas suduoti tikslius smūgius dideliu atstumu nusileidžia vis žemiau į kariuomenės struktūrą.
Pati kovinė galvutė taip pat neatrodo atsitiktinė. Remiantis sistemos pristatymo metu atskleista informacija, standartinį užtaisą sudarys penkių svarų (apie 2,27 kg) EFP galvutė. Jos nereikėtų painioti su paprastu skeveldriniu užtaisu. EFP (smogiamasis branduolys) sukurtas taip, kad suformuotų skvarbų elementą, galintį pramušti šarvuotus taikinius. Tai nepadarys „Red Dragon“ sunkiųjų tankų naikintoju bet kurioje situacijoje, tačiau prieš lengvus šarvuočius, paramos mašinas, radarų stotis ar infrastruktūros elementus tokia kovos priemonė tampa kur kas rimtesnė nei įprastas mažas smogiamasis dronas.
Šia prasme „Red Dragon“ įdomus ne todėl, kad pakeis aviaciją ar artileriją, bet todėl, kad gali užpildyti erdvę tarp jų. Jis suteikia tolimojo nuotolio poveikio priemonę, kuri yra santykinai lengva logistiškai, elektrinė, sunkiau aptinkama akustiškai ir sukurta galvojant apie masinę gamybą.
.png)
.png)
.png)
