II-asis pasaulinis karas, Jom Kipuro karas, Rusijos invazija: kaip buvo galima numatyti visų šių karų pradžią? ()
Karai prasideda gerokai anksčiau nei nuskamba pirmieji šūviai – prieš juos visada yra ženklų: žvalgyba, kariuomenės judėjimas, politinės užuominos...
© Itoldya | https://itoldya420.getarchive.net/media/german-troops-in-russia-1941-nara-540155-c1136c
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Izraelio Valstybės garbės konsulas Vakarų Ukrainos regione Olegas Višniakovas pateikia keletą istorijos pavyzdžių, kurie patvirtina: karus visada galima numatyti, jei yra noras priimti nepatogius, bet teisingus sprendimus.
Karai prasideda gerokai anksčiau nei nuskamba pirmieji šūviai.
Žiniose karai visada atrodo netikėti. Pasirodo pranešimas apie ekstremalias situacijas, pirmųjų smūgių filmuota medžiaga, analitikai pradeda aiškinti, „kodėl tai įvyko“.
Tačiau beveik kiekvienas didelis karas turi vieną bendrą bruožą: tiems, kurie atidžiai stebi įvykius, jis retai kada būna visiška staigmena. Jį beveik visada lydi signalai – žvalgyba, diplomatinės frazės, keisti kariuomenės judėjimai, politinės užuominos.
Kartais šie signalai girdimi net įprastų pokalbių metu.
Signalai, kurių pasaulis nenorėjo girdėti
Vienas garsiausių pavyzdžių – Vokietijos puolimo prieš SSRS pradžia 1941 m. Perspėjimai sklido iš visur. Sovietų žvalgyba informaciją gaudavo iš kelių šaltinių, įskaitant garsųjį agentą Tokijuje Richardą Sorge. Britų žvalgyba perdavinėjo savo vertinimus Maskvai. Net Vokietijos diplomatai kartais netiesiogiai signalizuodavo, kad kažkas ruošiama.
|
Iki 1941 m. vasaros milijonai Vermachto kareivių buvo sutelkti pasienyje su SSRS. Tačiau Stalinas ilgai manė, kad tai provokacija arba dezinformacija. O kai birželio 22 d. prasidėjo operacija „Barbarossa“, visuomenei tai atrodė kaip netikėtas išpuolis. Nors iš tikrųjų perspėjimai egzistavo jau kelis mėnesius.
Karas, apie kurį žvalgyba žinojo, bet netikėjo: Jom Kipuras, 1973 m.
1973 m. Jom Kipuro karas
Egipto ir Sirijos išpuolio prieš Izraelį išvakarėse Izraelio žvalgyba gavo daugybę signalų: apie kariuomenės judėjimą, tiltų per Sueco kanalą ruošimą, mobilizacijos priemones. Tačiau Izraelio analitikai manė, kad arabų valstybės nedrįs pradėti karo. Šis reiškinys netgi buvo vadinamas „koncepcija“: politinės vadovybės įsitikinimu, kad priešas nėra pasiruošęs konfliktui.
Išpuolis prasidėjo 1973 m. spalio 6 d., per didžiausią Izraelio religinę šventę Jom Kipurą. Ir nors žvalgybos duomenys egzistavo, politinis sprendimas jų neinterpretavo kaip grėsmės.
Svarbu tai, kad panaši situacija pasikartojo lygiai po 50 metų, būtent 2023 m. spalio 7 d. Nepaisant signalų buvimo ir rizikos susikaupimo, išpuolis vėl tapo šoku suvokimo lygmeniu. Ir vėlgi, problema buvo ne tik informacija, bet ir pasirengimas laiku pakeisti priešo ketinimų suvokimą.
Būtent ši patirtis suformavo pagrindinį Izraelio principą: grėsmę apibrėžia ne tik informacija, bet ir noras imtis veiksmų.
Karas paskelbtas iš anksto: 2022 m. vasario 24 d.
XXI amžiuje informacijos tapo daug daugiau, o karo signalai kartais tampa vieši. Puikus pavyzdys – Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą 2022 m.
Keliais mėnesiais anksčiau JAV žvalgyba atvirai perspėjo apie ruošiamą išpuolį. Vašingtonas netgi viešai paskelbė galimus operacijos scenarijus. Daugelis tuo metu Europos politikų skeptiškai vertino šiuos teiginius. Atrodė, kad Rusija tiesiog daro diplomatinį spaudimą, tačiau vasario 24 d. šie perspėjimai pasirodė esantys tikslūs.
Kai politika kalba užuominomis
Kartais signalas apie būsimus įvykius skamba ne intelekto, o trumpos frazės pavidalu.
Maždaug prieš mėnesį buvau Izraelyje darbiniuose susitikimuose. Rimta auditorija, standartinė diplomatinė diskusija apie ekonomiką ir bendradarbiavimo perspektyvas, o vėliau susitikau su įvairiais aukščiausio valdžios ešelono politikais.
Sakiau, kad Izraelis dabar turėtų pagalvoti apie savo įvaizdį Ukrainoje. Po karo Ukraina taps didele technologijų, investicijų ir rekonstrukcijos rinka. O šalys, kurios planuoja ten dirbti po karo, turėtų pradėti kurti pasitikėjimą jau šiandien.
Vienas iš šių politikų atidžiai klausėsi. Tada jis šiek tiek nusišypsojo ir trumpai patikslino: „Apie kurį karą kalbate: mūsų ar jūsų?“
O jau kitą rytą, vasario 28 d., saugumo situacija Artimuosiuose Rytuose paaštrėjo, ir ši frazė staiga įgavo kitą prasmę. Tai nebuvo pokštas, o labai atsargi užuomina iš žmogaus, supratusio, kad įvykiai jau juda ta linkme.
Kodėl karai beveik niekada nėra tikra staigmena
Istorija rodo vieną svarbų dėsningumą: dideli konfliktai retai prasideda visiškai netikėtai. Jiems beveik visada prieš tai vyksta: kariuomenės sutelkimas, diplomatiniai signalai, žvalgybos perspėjimai, atsargios politikų frazės arba politiniai sprendimai, kurie tampa suprantami retrospektyviai.
Taigi problema dažniausiai yra ne ta, kad nėra signalų. Problema yra ta, kad jie dažnai nenori jų matyti. Nes pripažinti, kad artėja karas, reiškia priimti sunkius sprendimus jau šiandien.
Politika retai kalba tiesiai šviesiai. Ypač kai kalbama apie karą. Signalai dažniausiai skamba tyliai: žvalgybos, diplomatinių formuluočių ar net trumpų juokelių pavidalu. Ir tik vėliau, kai pasirodo žinia apie pirmuosius smūgius, daugelis šių frazių pradeda skambėti visiškai kitaip.
Todėl pagrindinis tarptautinės politikos klausimas yra ne tai, ar buvo įspėjimų, o kas buvo pasiruošęs juos išgirsti.
