„JAV neturi pergalių. Imperija nyksta“ ()
Pergalė, apie kurią nuo ryto trimituoja Amerikos prezidento viešųjų ryšių specialistai, visgi yra šakėmis ant vandens rašyta.
© DI (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„JAV neturi pergalių. Imperija nyksta“, – skelbia wp.pl straipsnio antraštė.
„Donaldas Trumpas, nepriklausomai nuo faktų, visada laimi. Ir su karu – kurį jis pradėjo kartu su Izraeliu – prieš Iraną nėra kitaip. Pergalė, apie kurią nuo ryto trimituoja Amerikos prezidento viešųjų ryšių specialistai, visgi yra šakėmis ant vandens rašyta. Jei reikalą išanalizuotume giliau, paaiškėtų, kad tai yra JAV įvaizdžio ir geopolitinė problema“, – portale „Wirtualna Polska“ rašo žurnalistas Tomaszas P. Terlikowskis.
Pradėkime nuo to, kas buvo parašyta. Dar vakar turėjo įvykti visos civilizacijos žlugimas, Trumpas turėjo įvykdyti karo nusikaltimus (o ne, iš esmės neturėjo, nes kitoje pusėje, jo nuomone, buvo gyvuliai), atimti iš Irano naftą ir pasitraukti... Šiandien viskas jau kitaip, nes... štai paaiškėjo, kad JAV pasiekė milžinišką pergalę. Trumpas paskelbė „didžią dieną taikai pasaulyje“ ir pabrėžė, kad būtent prasideda „Aukso amžius Vidurio Rytuose!!!“.
|
Dabar laikas tam, ką žinome, o ne tam, ką parašė JAV prezidentas. Ir čia reikalas komplikuojasi, nes iš esmės žinome labai nedaug. Tikrai sutarta dėl dviejų savaičių paliaubų (kurios vis dar ne iki galo galioja, o Libane apskritai negalios, nes Izraelis ketina pasiekti savo tikslus šioje šalyje), tačiau nežinome nei kokiomis sąlygomis, nei prie ko jos turėtų nuvesti. Taip pat visiškai neaišku, kiek šios paliaubos įvyko dėl Donaldo Trumpo bendražygių diplomatijos, o kiek dėl Kinijos ir Pakistano įtakos.
Režimas išliko, o ambicijos išaugo
Tikra yra tai, kad ajatolų režimas išgyveno ir laikosi visai neblogai, kad šios šalies priešakyje vis dar stovi Chamenėjus (nors dabar jaunesnis), o Revoliucinės gvardijos korpusas valdžią laiko tvirta ranka. Maža to, Iranas įsitikino, kad gali efektyviai užblokuoti pasaulio ekonomiką, o galbūt (jis pats taip teigia) nuo šiol ims mokesčius už tanklaivių plaukimą per Hormūzo sąsiaurį (jau dabar kalbama apie milijoną dolerių už vieną laivą). Ar tai milžiniška JAV sėkmė?
Žinoma, Irano patirti nuostoliai yra didžiuliai ir prireiks daug metų jiems atstatyti, šalies karinis potencialas smuko, bet... kartu išaugo, ir tai visiškai tikra, jo pasitikėjimas savimi. Iranas antrą kartą savo naujausioje istorijoje kovojo su pasauliu ir antrą kartą nepralaimėjo (o tai jau savaime yra pergalė). Islamo Respublika, kuri dar neseniai svyravo iš pamatų, pradėjo telkti po savo vėliava net ir jai ne itin palankius piliečius. Sunku visa tai laikyti milžiniška JAV sėkme.
Sėkme negalima laikyti ir to fakto, kad JAV sąjungininkai Vidurio Rytuose gavo stiprius smūgius savo, kaip stabilių ir saugių vietų verslo plėtrai, įvaizdžiui. Jungtiniai Arabų Emyratai ar Kataras daug investavo į verslo galios kūrimą, o Izraelio ir JAV užpultas Iranas ją sėkmingai sugriovė. Atsakomybė už tai tenka Donaldui Trumpui, nes būtent jis pradėjo karą, kuris sudavė smūgį jo sąjungininkams. Ir kad ir kaip jis dabar gražintų realybę, jokios „aukso eros“ šiame regione greitai nebus, nes net sugriautos infrastruktūros atstatymas turės užtrukti. Ir net jei JAV iš infrastruktūros naikinimo turi naudos, nes parduoda savo kurą, didelės sėkmės čia nėra.
Amerikos kariuomenė, nors neabejotinai pademonstravo efektyvumą ir veiksnumą (kurio puikus pavyzdys – karininkų išgelbėjimas), taip pat gebėjimą tiksliai naikinti taikinius, taip pat nėra didžioji šio karo laimėtoja. Ir kalba ne tik apie tai, kad ji jo nelaimėjo (kas, beje, tai turėtų reikšti situacijoje, kai šio susidūrimo tikslai buvo nežinomi), bet ir apie tai, kad per kelias savaites ji išnaudojo raketų ir amunicijos atsargas. O tai reiškia rimtą iššūkį ne tik gynybai, bet ir Amerikos ginklų eksportuotojų patikimumui.
Aplaužyta JAV „švelnioji galia“
Iš šio karo (o gal geriau sakyti – iš visos ikišiolinės Donaldo Trumpo prezidentystės) JAV „švelnioji galia“ išeina susilpnėjusi ir aplaužyta. Sunku ją rimtai vertinti kaip „gėrio ašį“. Valstybė, kurios lyderis žada sunaikinti visą civilizaciją, tikina turintis teisę į karo nusikaltimus (tiksliau, kad karo nusikaltimai tokiais nėra), nes iraniečiai yra gyvuliai, ir galiausiai pateikia žiaurius karo veiksmus kaip popkultūros žaidimo elementą. JAV efektyviai praranda bet kokį įvaizdžio (bet ir realų) moralinį pranašumą ir aiškiai deklaruoja – Donaldo Trumpo lūpomis – kad niekuo esminiu nenori skirtis nuo Putino Rusijos. Terminas „blogio ašis“ tokioje situacijoje praranda bet kokią prasmę, nes – suvokiant, kad visiškos simetrijos čia nėra – Amerikos prezidentas sąmoningai atsisako bet kokio bandymo pasinaudoti moraline jėga.
Stiprus to įrodymas yra faktas, kad nuo jo pasisakymų taip vienareikšmiškai atsiriboja popiežius amerikietis. Iškart po to, kai Trumpas pažadėjo atakas prieš civilinę infrastruktūrą ir pareiškė, kad sunaikins visą civilizaciją, šiuo klausimu pasisakė Leonas XIV.
„Grasinimai visai Irano tautai yra nepriimtini, atakos prieš civilinę infrastruktūrą prieštarauja tarptautinei teisei“, – nurodė popiežius.
Žinoma, katalikų lyderis neturi savo armijos, o Donaldas Trumpas neprivalo paisyti jo nuomonės. Tik tiek, kad tai visai nereiškia, jog jo moralinių kategorijų atsisakymas nėra klaida. Tai yra klaida, nes pozicionavimas savęs kaip „gėrio jėgos“ kuria politikos svorį. Ronaldas Reaganas, nors ne visada vykdė moralią politiką ir taip pat priimdavo kartais neteisėtus sprendimus, būtent savo kreipimusi į moralę (kurio garantas buvo ir Jonas Paulius II) kūrė politiką, kuri įgalino Sovietų Sąjungos žlugimą. Jei Trumpas sąmoningai ir savanoriškai šios jėgos atsisako, jis taip pat silpnina Amerikos „švelniąją galią“.
Visa tai, žinoma, nereiškia JAV galybės pabaigos. Ši šalis yra ir lieka svarbiausias pasaulinės dėlionės elementas. Tačiau Trumpo veiksmai lemia ne tik tai, kad šios šalies reikšmė pamažu mąžta (o tai reiškia, kad turi atsirasti nauji atskaitos taškai), bet ir tai, kad pasaulis vis labiau artėja prie modelio, kuriame „pasaulio policininkas“ perėmė bandito kalbą ir veikimo stilių, o tarptautinę teisę pamažu keičia stipresniojo valia. Pasaulinė tvarka pamažu virsta pasauliniu chaosu, o Donaldas Trumpas šį procesą tik paspartina. Ir jei jis daro Ameriką kokią nors, tai ne tiek didžią, kiek, deja, vis dažniau juokingą. Ir tai nėra geras signalas mums, nes mūsų saugumas vis dar remiasi šia šalimi ir jos garantijomis.
Nuomonės autorius:
Tomasz P. Terlikowski – religijos filosofijos daktaras, rašytojas, radijo stoties RMF FM žurnalistas bei portalo „Wirtualna Polska“ publicistas.
.jpg)
.jpg)
