64 000 000 „armija“ : Europa ruošiasi gintis nuo Rusijos, bet tikrasis priešas – jau namuose ()
Europoje atsirado nauja jėga.
© https://pixabay.com/photos/f22-aircraft-jet-military-speed-3386824/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Trumpai:
Europoje atsirado nauja jėga, kuri pagal gyventojų skaičių nusileidžia tik Vokietijai. Tai ne nauja ES narė, o 64 milijonų migrantų „valstybė“. Kas valdo mūsų ateitį?
Šiuolaikinėje Europoje, kol oficialūs ES politikai koncentruojasi į biurokratines ataskaitas bei valstybių skolas, tyliai susiformavo naujas, beprecedentis galios centras, kurį tyrėjai įvardija kaip „šeštąją galią“.
Tai nėra tradicinė valstybė su apibrėžtomis sienomis ar vėliava, tačiau savo demografiniu svoriu – 64,2 mln. gyventojų – ši populiacija jau aplenkė tokias didžiąsias nares kaip Prancūzija (64,1 mln.) ar Italija (59 mln.) ir tapo antrąja pagal dydį jėga žemyne, nusileidžiančia tik Vokietijai.
|
Šis istorinis gyventojų poslinkis, lyginamas su Didžiuoju tautų kraustymusi, transformavo Europos metropolius – Berlyną, Paryžių, Londoną ir Briuselį – į specifinius anklavus, kuriuose tradicinės ES direktyvos užleidžia vietą vidinėms taisyklėms bei saviems lyderiams. Tai nebėra tik socialinė integracijos problema, o veikiau paralelinė civilizacija, kurios masei nebeturi įtakos standartiniai politiniai susitarimai, nes ši „šeštoji grupė“ neturi vieningos atstovybės ar užsienio reikalų ministro.
Šis demografinis virsmas turi tiesioginę ir skaudžią ekonominę kainą, kuri atsispindi trilijoninėse Prancūzijos, Italijos bei Ispanijos skolose. Kritikai pabrėžia, kad ši 64 milijonų „armija“ nefunkcionuoja kaip aukštųjų technologijų kūrėja ar ateities vizijų įgyvendintoja; priešingai, ji vartoja socialinės apsaugos sistemas, kurios buvo suprojektuotos kur kas mažesnėms, dirbančioms ir homogeniškoms visuomenėms. Šalys, pavyzdžiui, Suomija, yra priverstos drastiškai mažinti savo piliečių socialinę apsaugą vien tam, kad išlaikytų fiskalinį stabilumą sistemose, kurias siurbia nekontroliuojami migrantų srautai.
Galiausiai iškyla saugumo paradoksas: kol Lenkija ir Prancūzija vykdo brangias branduolinio atgrasymo pratybas ir treniruojasi ginti išorės sienas nuo Rusijos, tikrasis iššūkis slypi viduje. Branduolinis „skėtis“ tampa beprasmiu saugumo simboliu erdvėje, kurios pamatus iš vidaus griauna vertybinis konfliktas su populiacija, kuriai tradicinė Europos gynyba bei tapatybė nėra jokia vertybė.
