Ko beveik niekas nežino: paslaptis, kurią povandeninių laivų įgulos slepia po septyniais užraktais ()
Kokteilis, kurio nepamirši visą gyvenimą.
© Mate John E. Gay (Atvira licencija) | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:USS_Seawolf_(SSN_21)_Control_Room_HighRes.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Dauguma žmonių, galvodami apie branduolinius povandeninius laivus, įsivaizduoja aukštąsias technologijas, mirtinus ginklus ir tylų slydimą vandenyno gelmėse. Tačiau yra viena detalė, apie kurią nutyli Holivudo filmai ir karinės brošiūros. Tai – kvapas. Ir tai nėra tiesiog „nešvarių kojinių“ tvaikas. Tai cheminis kokteilis, kuris įsigeria ne tik į drabužius, bet ir į pačią jūsų odą.
Gyvybė už bjaurų kvapą: kaip veikia „CO2 skruberiai“
Kai branduolinis laivas paneria, jo atmosfera tampa visiškai izoliuota nuo išorinio pasaulio. Didžiausias priešas čia tampa ne priešų sonarai, o pačios įgulos iškvepiamas anglies dvideginis (CO2). Jei jo koncentracija pasiektų kritinę ribą, misija baigtųsi tragiškai.
|
Sprendimas? Sudėtinga atmosferos kontrolės sistema, kurios širdis – cheminė medžiaga, vadinama aminu. Procesas atrodo kaip technologinis stebuklas:
- Atšaldytas aminas veikia kaip kempinė – jis sugeria CO2 iš laivo oro.
- Vėliau specialioje mašinoje (vadinamajame „skruberyje“) aminas kaitinamas, kol išskiria sukauptas dujas.
- CO2 išstumiamas už borto į vandenyno gelmes, o aminas grįžta į ciklą.
Tai leidžia įgulai kvėpuoti mėnesių mėnesius, tačiau už šią technologinę laisvę tenka mokėti „kvapo mokestį“. Aminai laivo orui suteikia itin specifinį, sunkiai nusakomą aromatą.
Kokteilis, kurio nepamirši visą gyvenimą
Aminų kvapas yra tik pagrindas. Įsivaizduokite, kad mėnesių mėnesius gyvenate uždaroje erdvėje su:
- maisto gaminimo garais;
- hidraulinės alyvos dūmais;
- dyzelino išmetamosiomis dujomis;
- sanitarinių talpų ventiliacijos „aromatais“;
- šimtu kartu gyvenančių, prakaituojančių vyrų.
Visas šis derinys cirkuliuoja uždaroje sistemoje, įsigerdamas į kiekvieną paviršių, kiekvieną uniformos siūlą ir net į žmogaus poras. Įgulos nariai po kelių dienų tampa „akli kvapui“ (angl. nose-blind) – jų smegenys tiesiog nustoja fiksuoti šį tvaiką. Tačiau aplinkiniams tai tampa vizitine kortele.
„Jūs dirbate povandeniniame laive, tiesa?“
Vieno veterano pasakojimas puikiai iliustruoja šią realybę. Skrisdamas namo atostogų civiliniais drabužiais, jis užmezgė pokalbį su greta sėdėjusia pagyvenusia moterimi. Po kelių minučių ši paklausė: „Ar jūs tarnaujate povandeniniame laive?“
Nustebęs vyras pasiteiravo, kaip ji tai suprato, juk jis nevilkėjo uniformos. Atsakymas buvo trumpas: „Mano vyras tarnavo. To kvapo aš niekada nepamiršiu.“
Tai – nematoma tarnystės kaina. Moderniausia pasaulio technika gali sukurti deguonį iš vandens ir varyti milžinišką laivą dešimtmečius be kuro papildymo, tačiau ji vis dar nesugeba išspręsti vienos žmogiškos problemos – kaip po misijos grįžti namo nekvepiant aminų ir dyzelino mišiniu.
