Kodėl net 100 metrų gylyje povandeninio laivo įgula vemia? Brutali tiesa apie audras vandenyne ()
Bangos dugno teorija: matematika prieš gamtos stichiją.
© Alan Rowlands, Public domain (Atvira licencija) | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:HMCS_Windsor_SSK_877.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Dauguma žmonių įsivaizduoja, kad povandeninis laivas – tai ramybės oazė. Vos tik plieninis ryklys panyra po bangomis, viršuje staugiančios vėtros ir dešimties metrų bangos turėtų tapti tik tolimu prisiminimu. Tačiau tikrovė yra kur kas purvinesnė, šlapesnė ir pavojingesnė.
Klausimas paprastas: kaip giliai reikia nerti, kad išvengtumėte jūros ligos ir mechaninių pažeidimų? Atsakymas privers jus dar kartą pagalvoti apie tarnybos laivyne „romantiką“.
Bangos dugno teorija: matematika prieš gamtos stichiją
Vandenyno bangos nėra tik paviršinis reiškinys. Jų energija skverbiasi žemyn mažėjančių apskritimų serijomis. Taškas, kuriame vandens molekulės nustoja judėti, vadinamas „bangos dugnu“.
Matematika čia negailestinga. Jei turime „visišką štormą“ pagal Boforto skalę (nuolatinis 50 mazgų vėjas), jis suformuoja maždaug 9 metrų aukščio bangas, kurių ilgis siekia 210 metrų. Tokios bangos energija pasiekia 100 metrų gylį. Įvertinus tai, kad standartinis povandeninis laivas nuo kilio iki burės viršaus yra apie 15 metrų aukščio, teorinė ramybės zona prasideda ties 120 metrų žyma.
|
Tačiau tai tik teorija. Uraganai ir taifūnai šias taisykles sulaužo akimirksniu.
Periskopo gylis – tikras pragaras įgulai
Plaukti periskopo gylyje (apie 18 metrų po paviršiumi) per audrą yra tas pats, kas sėdėti skalbimo mašinoje. Net vidutinė audra čia laivą mėto kaip žaislą.
Veteranų prisiminimai dar niūresni: net pasiekus 45 metrų gylį, laivas vis dar pavojingai siūbuoja. Tokiomis sąlygomis povandenininkai priversti laikytis už turėklų viena ranka net vykdydami kasdienes užduotis. Ironiška, bet būtent povandeninių laivų įgulos dažniausiai kenčia nuo jūros ligos – jie praleidžia per mažai laiko paviršiuje, kad jų organizmai adaptuotųsi prie nuolatinio supimo.
„Praraja“: kai vandenynas bando išspjauti laivą
Didžiausias pavojus slypi ne tik pykinime. Egzistuoja reiškinys, laivyne vadinamas „praraja“. Bangų fizika sukuria siurbimo efektą, kuris gali tiesiogine prasme ištraukti dešimtis tūkstančių tonų sveriantį laivą į paviršių prieš įgulos valią.
Moderniam kariniam laivui tai – mirties nuosprendis. Povandeninio laivo esmė yra nepastebimumas. Netikėtas iškilimas audros įkarštyje ne tik demaskuoja poziciją, bet ir sukuria milžinišką mechaninę įtampą korpusui. Norint su tuo kovoti, įgula turi skubiai pildyti balasto bakus vandeniu, tačiau tai lėtas ir rizikingas procesas kovojant su gamtos jėgomis.
Kur baigiasi komforto zona?
Ar 120 metrų gylis garantuoja ramybę? Ne. Patyrę povandenininkai pasakoja apie ekstremalius atvejus, kai net tokiame gylyje jautė vandenyno pulsaciją. Tikrai atšiauriomis sąlygomis, norėdamos išvengti korpuso daužymo, įgulos priverstos leistis į „bandymo gylį“ – ribą, kurią viršijus laivas rizikuoja būti sutraiškytas vandens slėgio.
Taigi, jei manėte, kad povandeninis laivas yra saugi slėptuvė nuo uragano – klystate. Tai milžiniška plieno kapsulė, kurią vandenynas bando supurtyti, išspjauti arba sutraiškyti, nesvarbu, kiek giliai bandytumėte pasislėpti.
_Control_Room_HighRes.jpg)
