Vokietija maldaujančiai žvelgia į Turkiją. Ankara gali vienu šūviu nušauti du zuikius ()
Susitarimas tarp Ankaros ir Berlyno, o galbūt ir su kitais Europos partneriais, taip pat reikštų Turkijos suartėjimą su ES.
© DI (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vokietija ieško pamainos amerikiečių „Tomahawk“ raketoms. Ją gali rasti Turkijoje, kurios gynybos pramonė daro didžiulę pažangą. Šis sandoris atneštų didelę naudą prezidentui Erdoganui. Kalbama apie dviejų tipų raketas.
Rytų žvalgybos tarnybos daro prielaidą, kad po kelerių metų Rusija gali pajėgti užpulti Europos NATO teritoriją. Siekdamos tam užkirsti kelią, Europos šalys nori patikimai parodyti, kad puolimas Maskvai brangiai kainuotų. Šiuo tikslu Jungtinės Valstijos Vokietijoje turėjo dislokuoti konvencinę tolimojo nuotolio tiksliąją ginkluotę.
Jos leistų NATO atakos atveju atsakyti ugnimi ir smogti tikslams giliai Rusijos teritorijoje – pavyzdžiui, vadavietėms, oro bazėms, šaudmenų sandėliams ar tiltams. Kariniame žargone gebėjimas suduoti tokius smūgius vadinamas „deep strike capability“ (giliojo smūgio pajėgumu) ir yra skirtas atgrasyti priešininką nuo puolimo, nes pasekmės būtų itin rimtos.
Tačiau prezidentas Donaldas Trumpas atmetė savo pirmtako Joe Bideno planą. Dabar Vokietijos vyriausybė ieško kitų galimybių – ir viena iš jų yra Turkijoje. Kaip praneša „Die Welt“, Berlyne vyksta konkretūs darbai dėl turkiškos tarpžemyninės raketos „Yildirimhan“ bei tolimojo nuotolio hipergarsinės raketos „Tayfun Block-4“ įsigijimo.
Remiantis informacija, galimas susitarimas galėtų būti paskelbtas liepos mėnesį vyksiančio NATO viršūnių susitikimo Ankaroje kontekste. Turkijos vyriausybės sluoksniai dabar patvirtino „Die Welt“, kad toks bendradarbiavimas yra realus. Tai neįtikėtinas posūkis, mat ankstesnės Vokietijos vyriausybės buvo labai santūrios dėl ginklų sandorių su šalimi, kurioje jau 23 metus valdžioje yra prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. Be to, praeityje būtent Berlynas parduodavo karinę techniką Ankarai, o ne atvirkščiai.
Karinė nepriklausomybė
Laikai pasikeitė. Šiandien turkiški produktai yra labai vertinami – pavyzdžiui, „Bayraktar“ dronai, kurie išgarsėjo visame pasaulyje karo Ukrainoje pradžioje. Kitas pavyzdys: „Turkish Aerospace Industries“, bendradarbiaudama su Didžiosios Britanijos bendrove „BAE Systems“, sukūrė naikintuvą „Kaan“ su „stealth“ (nematomumo) technologija, kuriuo, kaip pranešama, jau susidomėjo Ispanija.
R. T. Erdoganas jau seniai siekia, kad jo šalis taptų nepakeičiama žaidėja saugumo srityje. Europos siekis užsitikrinti karinę nepriklausomybę tam suteikia puikią galimybę. Tačiau sąlygos, kuriomis būtų sudarytas toks sandoris, ir naujųjų Turkijos ginkluotės sistemų galimybės iš dalies išlieka neaiškios.
„Yildirimhan“ yra tolimojo nuotolio balistinė raketa, kurios skrydžio nuotolis, kaip teigiama, siekia iki 6 tūkst. kilometrų. NATO rėmuose tik Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija ir Prancūzija disponuoja panašiomis sistemomis. Turkiška raketa buvo pristatyta gegužės pradžioje Stambule vykusioje ginkluotės parodoje „SAHA Expo“. Tai sukėlė nuostabą net pačioje vietos gynybos pramonėje.
„Daugelis pramonės atstovų anksčiau nieko nežinojo apie šią programą“, – sako Turkijos karo ekspertas Ozguras Eksi, vadovaujantis specializuotam portalui „TurDef“.
Projekto darbai vyko visiškoje paslaptyje, o tai nėra neįprasta strateginės reikšmės programoms.
Raketos bandymai
„Bloomberg“, remdamasis su planais susipažinusiais asmenimis, pranešė, kad raketa bus išbandyta anksčiausiai šių metų pabaigoje. Remiantis informacija, pirmasis paleidimas galėtų įvykti iš Somalio, kur Turkija turi didžiausią savo užsienio karinę bazę ir dirba prie kosmodromo statybos. Kadangi raketos gali nuskrieti tūkstančius kilometrų, tolimojo nuotolio bandymams reikalingi dideli saugumo koridoriai virš atviros jūros. Somalis tam idealiai tinka geografiškai, o Turkija – ne.
Technologiniu požiūriu tokių ginkluotės sistemų kūrimas yra labai sudėtingas. Tolimojo nuotolio balistinės raketos, paprastai kalbant, veikia dviem fazėmis. Pirmiausia variklis jas išvysto iki didžiulio greičio aukštyn ir jos palieka atmosferą. Tada raketa skrieja toliau, daugiausia be papildomos traukos, apskaičiuota trajektorija, kol vėl priartėja prie Žemės ir savo tikslo.
Šis sugrįžimas į atmosferą laikomas ypač sudėtingu. Kovinė galvutė rėžiasi į atmosferą didžiuliu greičiu, ją veikia aukšta temperatūra ir slėgis. Pasak viešai prieinamos informacijos, Turkija iki šiol sugrįžimo į atmosferą technologiją išbandė tik trimis atvejais, teigia O. Eksi. Tai reiškia, kad jos patirtis yra „santykinai ribota“.
Todėl dar negalima teigti, ar turkiška raketa bus sėkminga.
„Turime palaukti, kol įvyks bandymai“, – priduria O. Eksi.
Tačiau vien tai, kad kūrimo darbai, matyt, jau baigti, jis pavadino vertu dėmesio faktu.
Laiko spaudimas
„Die Welt“, remdamasis NATO ir ES diplomatiniais sluoksniais, pranešė, kad nedidelis „Yildirimhan“ raketų kiekis Vokietijai galėtų būti pristatytas anksčiausiai nuo 2028 metų.
|
Rusijos ginklavimosi akivaizdoje Europa patiria didžiulį laiko spaudimą, siekdama užpildyti savo pajėgumų spragas. O. Eksi neatmeta sparčios plėtros galimybės, tačiau šį tvarkaraštį vertina dvejopai.
„Iki šiol nėra nei patvirtintų bandymų, nei serijinės gamybos“, – sako jis.
Kita vertus, susitarimas dėl antrosios ginkluotės sistemos, apie kurią, matyt, kalbasi Berlynas ir Ankara, eksperto teigimu, būtų įgyvendinamas artimiausiu metu. Kalbama apie „Tayfun Block-4“ – hipergarsinę raketą, kurią sukūrė Turkijos bendrovė „Roketsan“. Tikslus jos nuotolis nėra žinomas, tačiau O. Eksi skaičiuoja, kad jis gali siekti iki 2 tūkst. kilometrų.
Eksperto teigimu, naudojant „Tayfun Block-4“ galima sunaikinti priešo infrastruktūrą ir sutrikdyti jo veiksmus.
„To suteikia laiko“, – aiškina jis.
Tai reiškia, kad jei konflikto atveju NATO smogtų Rusijos tiltams, pakilimo takams ar vadavietėms, tai galėtų sulėtinti Kremliaus atakas ir suteikti aljanso šalims laiko perdislokuoti karius ar suorganizuoti gynybą. Projekto darbai jau yra stipriai pažengę, o serijinė raketos gamyba planuojama dar šiais metais. Turkijos transporto priemonių gamintoja „Koluman“ jau gamina šios sistemos paleidimo įrenginius. Įmonė bendradarbiauja su „Mercedes-Benz“ ir gamina sunkiasvores komercines bei karines transporto priemones.
Susitarimas tarp Ankaros ir Berlyno, o galbūt ir su kitais Europos partneriais, taip pat reikštų Turkijos suartėjimą su ES. R. T. Erdoganas jau ilgą laiką spaudžia surengti ES ir Turkijos viršūnių susitikimą. Gali būti, kad šis reikalavimas bus įtrauktas į vykstančias derybas.
Turkijos keliama rizika
Pastaruoju metu įtampą sukėlė Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen pareiškimas, kuris sudarė įspūdį, tarsi ši NATO partnerė būtų vertinama kaip potenciali grėsmė.
„Privalome užtikrinti Europos žemyno užbaigtumą, kad jis nepatektų į Rusijos, Turkijos ar Kinijos įtaką“, – balandį sakė U. von der Leyen.
Jos žodžiai sukėlė diplomatinį skandalą. Pirmadienį Turkijos užsienio reikalų ministras Hakanas Fidanas lankėsi Berlyne ir Vokietijos bei Turkijos tarpvyriausybinių konsultacijų rėmuose, be kita ko, kalbėjosi apie saugumą ir gynybą.
Faktas, kad Vokietijos vyriausybė, atrodo, svarsto galimybę įsigyti turkiškų tolimojo ir vidutinio nuotolio raketų, kai kuriose Europos dalyse vertinamas skeptiškai. Graikija ir Kipras jau daugelį metų su nerimu stebi Turkijos karinę ekspansiją. Abi šalys jau šiandien patenka į Turkijos raketų sistemų veikimo zoną.
Prezidentas Erdoganas ankstesnes „Tayfun“ raketų versijas viešai susiejo su Graikija. Abi šalys, be kita ko, varžosi dėl teritorijų Viduržemio jūros regione. Prancūzija visada palaiko Atėnų pusę ir taip pat kritiškai vertina Turkijos vaidmenį.
Erdogano vyriausybė jau daugelį metų kritikuojama už tai, kad savo šalyje imasi griežtų veiksmų prieš dalį opozicijos bei pilietinę visuomenę ir palaiko ryšius su tokiomis teroristinėmis grupėmis kaip „Hamas“.
Todėl užkulisiuose svarbų vaidmenį vaidina ir klausimas, kiek Europa ateityje nori būti priklausoma nuo partnerio, kurio užsienio politikos interesai ne visada sutampa su ES tikslais. Visgi, žvelgiant iš Berlyno perspektyvos, Rusijos ginklavimosi šviesoje tai šiuo metu atrodo kaip mažesnė blogybė.
