Amerika išbandė milžinišką naują ginklą: tada iš dangaus pradėjo kristi košmariškas „sniegas“ ()
Kai fizika pasiduoda: klaida, kainavusi gyvybes.
© Federal government of the United States | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Castle_Bravo_004.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tai turėjo būti tiesiog dar vienas galios demonstravimas Šaltojo karo įkarštyje. Tačiau mirtinas klaidingas apskaičiavimas pavertė ambicingą eksperimentą viena kraupiausių radiologinių katastrofų istorijoje. Kai 15 megatonų galios monstras nušvietė Ramiojo vandenyno horizontą, niekas nesitikėjo, kad „mokslinis progresas“ virs branduoliniu pelenų lietumi ant niekuo dėtų žmonių galvų.
„Krevetė“, kuri prarijo lūkesčius
1954 m. kovo 1 d., 6:45 val. ryto. Bikini atolas, Maršalo salos. JAV kariuomenė ruošiasi „Castle Bravo“ bandymui. Po dvejų metų nuo pirmosios vandenilinės bombos „Ivy Mike“ susprogdinimo, Pentagonas norėjo kažko praktiškesnio – ginklo, kurį būtų galima gabenti lėktuvu.
Inžinieriai naująjį įtaisą praminė „Krevete“ (angl. Shrimp). Tačiau ironija tapo tragiška: bomba sprogo su 15 megatonų jėga. Tai buvo beveik tris kartus daugiau nei tikėtasi ir maždaug 1000 kartų galingiau nei Hirošimą nušlavusi „Mažylio“ bomba.
Kai fizika pasiduoda: klaida, kainavusi gyvybes
|
Kodėl sprogimas tapo nekontroliuojamas? Mokslininkai neįvertino vienos „nekaltos“ detalės – ličio izotopo reakcijos. Jie manė, kad ličio-7 izotopas bus inertiškas, tačiau jis tapo papildomu kuru, sukeldamas grandininę reakciją, kuri viršijo visas prognozes.
Užuot likusi lokaliu bandymu, „Castle Bravo“ į dangų išspjovė milžinišką kiekį radioaktyviųjų nuolaužų. Tuo metu vėjo kryptis pasikeitė, ir mirtinas debesis pajudėjo ne į atvirą vandenyną, o gyvenamų atolų link.
Branduolinis sniegas virš Rongelapo
Netrukus po sprogimo Rongelapo atolo gyventojai pamatė tai, ko niekada nebuvo regėję – iš dangaus pradėjo kristi balti, miltelių pavidalo pelenai. Vaikai bėgo į lauką žaisti su „sniegu“, gaudydami jį burnomis ir trindami į odą.
Tai nebuvo sniegas. Tai buvo labai radioaktyviosios dulkės.
Per kelias valandas žmones pradėjo pykinti, slinko plaukai, o oda pasidengė baisiomis nudegimo pūslėmis. JAV pajėgos vietos gyventojus evakavo tik po dviejų parų, kai radiacijos dozės jau buvo pasiekusios kritinę ribą.
„Projektas 4.1“: žmonės kaip laboratorinės pelės?
Tragedija tuo nesibaigė. Po evakuacijos prasidėjo slaptas „Projektas 4.1“. Oficialiai tai buvo medicininė pagalba, tačiau kritikai ir vėlesni tyrimai atskleidė tamsesnę pusę: nukentėję gyventojai tapo gyvais subjektais tyrinėjant ilgalaikį radiacijos poveikį žmogaus organizmui.
Dešimtmečius po „Castle Bravo“ Maršalo salų bendruomenes persekiojo:
- masiniai skydliaukės vėžio atvejai;
- gimstantys kūdikiai su apsigimimais („medūzų kūdikiai“);
- užteršta ekosistema, dėl kurios vietinis maistas tapo nuodingas.
„Castle Bravo“ iki šiol išlieka galingiausiu kada nors JAV susprogdintu branduoliniu užtaisu. Tai pamoka apie tai, kas nutinka, kai technologinis arogantiškumas susiduria su gamtos neprognozuojamumu. Šis „branduolinis košmaras“ visiems laikams pakeitė Maršalo salų gyventojų genetinį kodą ir paliko neišdildomą randą Ramiojo vandenyno dugne – mylios pločio kraterį, primenantį apie rytą, kai saulė patekėjo du kartus.
.jpg)
