Manote, kad dronas – šių laikų išradimas? Štai kada pirmą kartą jie pasirodė ()
Šiandien kariniai dronai yra neatsiejama modernių konfliktų dalis, atliekanti viską nuo žvalgybos iki tikslių smūgių. Nors atrodo, kad tai išskirtinai XXI amžiaus technologinis stebuklas, bepiločių orlaivių idėja ir pirmieji praktiniai bandymai prasidėjo dar Pirmojo pasaulinio karo metais.
© Adrian Pingstone | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:De_havilland_dh-82b_queen_bee_lf858_arp.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pirmieji žingsniai bepiločių orlaivių istorijoje buvo žengti Didžiojoje Britanijoje 1916 metais. Inžinierius Archibaldas Low sukūrė radijo bangomis valdomą lėktuvą, pavadintą „Ruston Proctor Aerial Target“. Nors šis projektas nebuvo visiškai sėkmingas dėl tuometinių technologijų trūkumo ir dažno ryšio trūkinėjimo, jis padėjo pamatą ateities inovacijoms.
Kiek vėliau, 1918 metais, Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo sukurtas „Kettering Bug“ – iš esmės tai buvo ankstyvoji sparnuotosios raketos versija. Šis medinis lėktuvėlis su sprogmenimis buvo užprogramuotas nuskristi tam tikrą atstumą, o tuomet, išsijungus varikliui, nukristi ant taikinio.
Visgi, šie ankstyvieji išradimai buvo vienkartiniai ir dar nepriminė to, ką šiandien vadiname dronais.
Tikrasis proveržis, sukūręs daugkartinio naudojimo bepilotį orlaivį, įvyko tarpukariu. 1935 metais Didžiosios Britanijos Karališkosios oro pajėgos pristatė „de Havilland DH.82B Queen Bee“ (liet. „Bičių karalienė“). Tai buvo modifikuotas, radijo bangomis valdomas biplanas, sukurtas specialiai priešlėktuvinės artilerijos treniruotėms. Šis lėktuvas galėjo pakilti, skraidyti valdomas nuotoliniu būdu ir saugiai nusileisti, kad būtų panaudotas dar kartą, jei, žinoma, jo nenumušdavo per pratybas. Būtent „Bičių karalienė“ yra laikoma pirmuoju tikru šiuolaikinio drono protėviu.
|
Iš šio britų lėktuvo pavadinimo kilo ir pats žodis „dronas“. Termino autoriumi laikomas Jungtinių Valstijų karinio jūrų laivyno vadas Delmeris Fahrney. 1936 metais, įkvėptas britų sėkmės su „Bičių karaliene“, jis pradėjo vadovauti JAV bepiločių taikinių programai. Norėdamas atiduoti pagarbą britų išradimui, jis savuosius radijo bangomis valdomus lėktuvus praminė „dronais“ (angl. drone – tranas, vyriškos lyties bitė).
Šis pavadinimas prigijo ir ilgainiui tapo universaliu terminu, apibūdinančiu bet kokį bepilotį orlaivį.
Tai, kas prasidėjo kaip mediniai radijo bangomis valdomi taikiniai artilerijos pratyboms, per mažiau nei šimtmetį evoliucionavo į sudėtingas autonomines sistemas, neatpažįstamai pakeitusias karybos taisykles.
Klajojanti amunicija: kada atsirado dronai-kamikadzės?
Nors vaizdai iš šiuolaikinių konfliktų zonų kuria stiprų įspūdį, kad dronai-kamikadzės yra visiškai naujas XXI amžiaus išradimas, karinėje pramonėje ši koncepcija buvo išvystyta dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje.
Oficialiai šie ginklai vadinami „klajojančia amunicija“ (angl. loitering munitions). Tai hibridinė sistema, sujungianti įprasto bepiločio orlaivio ir valdomos raketos savybes: aparatas gali ilgą laiką skraidyti virš tam tikros teritorijos, ieškoti taikinio ir, jį aptikęs, rėžtis į jį su galingu sprogstamuoju užtaisu.
Ankstyviausios idėjos kurti kažką panašaus kilo dar per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, kai buvo bandoma konstruoti „skraidančias bombas“, pavyzdžiui, amerikiečių „Kettering Bug“ ar vokiečių V-1.
Tačiau šie aparatai tiesiog skrido iš anksto nustatyta tiesia trajektorija ir neturėjo galimybės keisti kurso ar realiu laiku reaguoti į aplinką. Tikrasis lūžis įvyko 1980–1989 metais, o šios technologijos pradininku tapo Izraelis.
Pagrindinis postūmis sukurti droną-kamikadzę buvo poreikis efektyviai naikinti priešo priešlėktuvinės gynybos sistemas, ypač mobiliąsias radiolokacines stotis (radarus). Įprastos priešradarinės raketos turėjo didelį trūkumą – jei priešas pastebėdavo grėsmę ir išjungdavo radarą, raketa prarasdavo taikinį. Izraelio inžinieriai suprato, kad reikia ginklo, kuris galėtų tiesiog kaboti ore ir laukti, kol priešas vėl įjungs savo sistemas.
Taip devintojo dešimtmečio pabaigoje gimė „IAI Harpy“ – pirmasis tikrasis dronas-kamikadzė, kurį sukūrė kompanija „Israel Aerospace Industries“. Šis nedidelis, trikampio formos sparnus turintis aparatas buvo paleidžiamas iš sunkvežimio ir galėjo kelias valandas autonomiškai skraidyti virš priešo teritorijos.
Jo aerodinaminė forma pritaikyta ilgam sklandymui. Kai tik priešo radaras pradėdavo skleisti signalus, „Harpy“ jį užfiksuodavo, nukreipdavo savo nosį žemyn ir rėždavosi tiesiai į anteną. Ši technologija pasirodė esanti tokia efektyvi, kad netrukus panašias programas pradėjo vystyti ir kitos didžiosios valstybės.
Ilgą laiką klajojanti amunicija išliko labai brangiu ir nišiniu ginklu, prieinamu tik technologiškai pažangiausioms kariuomenėms. Situacija iš esmės pasikeitė XXI amžiaus pradžioje, kai tobulėjant elektronikai, jutikliams ir baterijoms, šie aparatai tapo gerokai mažesni, pigesni ir išmanesni. Pasirodė pėstininkų kuprinėse telpančios sistemos, skirtos tiesioginei ugnies paramai mūšio lauke.
Galiausiai, pastaraisiais metais įvyko dar viena radikali evoliucija. Konfliktuose pradėti masiniu būdu naudoti modifikuoti civiliniai, pramoginiai FPV (angl. First-Person View) lenktyniniai kvadkopteriai, prie kurių rankiniu būdu pritvirtinami sprogmenys.
Tai, kas prasidėjo kaip valstybinis milijoninis strateginis projektas Izraelyje, šiandien virto itin pigiu, tūkstančiais gaminamu taktiniu ginklu, kuris visiškai pakeitė šiuolaikinio mūšio lauko dinamiką.
