Kariai keikė, generolai gyrė: prieštaringiausias tankas istorijoje (Video) ()
Teko daryti kompromisus.
© VanVangelis (Pixabay Content Licence)|https://pixabay.com/photos/tank-backlighting-military-3368406/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
JAV kariuomenė jau seniai nesėkmingai ieško tikro lengvojo tanko arba mobiliosios ugnies platformos, kuri galėtų būti desantuojama už priešo linijų kartu su oro desanto pajėgomis. Dar praėjusiais metais buvo nutraukta M10 „Booker“programa – lengvojo tanko, kuris taip ir netapo realybe. Ir tai toli gražu ne pirmasis tokios klasės projektas, atsidūręs kariuomenės „kapinėse“ – galima paminėti M56 „Scorpion“ ir M50 „Ontos“. Nuo M551 „Sheridan“ laikų kariuomenė taip ir nesukūrė lengvojo tanko, kuris iš tiesų atitiktų jos poreikius. Ir net „Sheridan“ tai pavyko tik iš dalies.
1959 m. kariuomenė nusprendė atsisakyti M56 „Scorpion“, kuris buvo pradėtas naudoti 1953 m., ir pradėjo kurti naują lengvąjį tanką. Vadovybė norėjo, kad jis būtų tinkamas desantuoti iš oro ir galėtų plaukti vandeniu, todėl jo masė turėjo neviršyti 17 tonų. Tačiau kartu jis turėjo būti pajėgus kovoti su sovietiniais T-62 pagrindiniais kovos tankais ir išgyventi susidūrimus su jais. Tai reiškė, kad reikėjo storų šarvų ir galingo pabūklo.
|
Nereikia inžinieriaus diplomo, kad suprastum problemą: sunkūs šarvai ir didelis pabūklas yra... sunkūs. Todėl, siekiant išlaikyti tanką pakankamai lengvą, kad jis atlaikytų išmetimą parašiutu, teko daryti kompromisus.
Tanko korpusas buvo pagamintas iš 7039 aliuminio lydinio. Aliuminio lydinių naudojimas šarvams nėra neįprastas. Juos naudojo M113 šarvuočiai, ankstyvieji LAV (lengvieji šarvuočiai) ir net šiuolaikinės MRAP transporto priemonės. Tačiau dabartiniai lydiniai yra daug pažangesni, o niekas nesitikėjo, kad M113 ar LAV kovos su T-62 tankais.
Susidūrimo su sovietiniais tankais atveju „Sheridan“ turėjo įspūdingą M81 152 mm pabūklą–raketų paleidimo įrenginį, galėjusį šaudyti ir ankstyvąja valdoma raketa MGM-151 „Shillelagh“. Pats M81 buvo gana lengvas – svėrė vos apie 490 kg, palyginti su 1270 kg sveriančiu M68 105 mm pabūklu, montuotu „Patton“ tankuose.
1967 m. M551 pradėjo tarnybą JAV kariuomenėje, nes reikėjo tinkamesnio tanko Vietnamo džiunglėms nei M48 ir M60 „Patton“. Tačiau dėl 152 mm šaudmenų trūkumo tankai į Vietnamą atvyko tik 1969 m.
Generolas Creightonas Abramsas, kurio vardu vėliau buvo pavadintas M1 „Abrams“, paskyrė „Sheridan“ tankus 3-ajam eskadronui, 4-ajam kavalerijos pulkui ir 1-ajam 11-ojo šarvuotosios kavalerijos pulko eskadronui, kad kariai juos išbandytų kovos sąlygomis.
Beveik iš karto pasipylė skundai dėl plonų šarvų. Tankai buvo pažeidžiami minų sprogimų iš apačios ir stambiakalibrių kulkosvaidžių ugnies iš kitų krypčių. Gavę smūgį jie dažnai užsidegdavo, todėl įgulos pradėjo improvizuoti – tvirtino smėlio maišus, rąstus, plieno plokštes ir viską, kas galėjo bent kiek padidinti jų išgyvenimo galimybes.
Didžiausias tanko privalumas buvo jo 152 mm pabūklas. Artimose kovose su įtvirtintomis pozicijomis, kurios džiunglių aplinkoje buvo labai dažnos, jis pasirodė puikiai. Kariai įvertino galimybę dėl nedidelio svorio priartėti prie priešo ir galingais šūviais sunaikinti bunkerius.
„Sheridan“ tarnavo Vietname iki 1973 m., kai iš šalies pasitraukė paskutiniai koviniai JAV daliniai, palikdamas prieštaringą palikimą. Tankas nebuvo ypač geras nė vienoje srityje, ir dauguma karių, regis, teikė pirmenybę „Patton“ tankams. Tačiau „Sheridan“ ir nebuvo kurtas specialiai Vietnamui.
Po Vietnamo sovietinė grėsmė išliko labai reali, todėl „Sheridan“ liko tarnyboje. Nors jis buvo sukurtas naikinti sovietinius tankus, ir šiai užduočiai jis nebuvo itin tinkamas.
Pabūklo sviedinių pradinis greitis buvo per mažas, kad padarytų didelę žalą didesniais atstumais. Be to, šaudymas galėjo pažeisti jautriąsias „Shillelagh“ raketų elektronines sistemas. Šaudymo tempas taip pat buvo labai lėtas, nes atatranka buvo tokia stipri, kad priekinė tanko dalis pakildavo nuo žemės. Įgulos galėdavo iššauti tik apie du šūvius per minutę, kai tuo tarpu M48 „Patton“ galėjo iššauti net iki 17.
Nepaisant to, kad „Sheridan“ nelabai atliko tai, kam buvo sukurtas, kariuomenė jį išlaikė tarnyboje, nes neturėjo kuo pakeisti. Žvelgiant atgal, tai nebuvo pats blogiausias sprendimas, nes 1989 m. per operaciją „Just Cause“ Panamoje šis tankas pagaliau atrado savo tikrąją paskirtį.
Būtent Panamoje „Sheridan“ atliko pirmąjį ir paskutinį savo kovinį desantavimą kartu su 3-iuoju batalionu, 73-iuoju šarvuotuoju pulku. Tai buvo pirmasis ir iki šiol vienintelis lengvojo tanko kovinis išmetimas parašiutu pasaulio istorijoje.
Nors desantavimo metu kilo tam tikrų problemų, nusileidęs ant žemės tankas dar kartą įrodė savo vertę. Jo didelis pabūklas efektyviai naikino įtvirtinimus ir kelių užtvaras. Be to, pats tankų buvimas turėjo stiprų psichologinį poveikį Panamos kariams.
Nedidelis svoris, iki maždaug 69 km/val. siekęs greitis ir galingas pabūklas suteikė kariams mobilią ugnies sistemą, galinčią neatsilikti nuo sparčiai judančių pajėgų mažoje Centrinės Amerikos valstybėje.
Tai tapo aukščiausiu „Sheridan“ karjeros tašku. Nors 1991 m. jis buvo dislokuotas operacijoje „Desert Storm“, daugiausia buvo naudojamas apsaugos ir žvalgybos užduotims.
Vėliau dalis tankų buvo perduota Nacionaliniam mokymo centrui Fort Irvine, Oklahomos valstijoje, kur jie atliko priešo pajėgų vaidmenį. Perdažyti taip, kad primintų sovietinius tankus, su kuriais turėjo kovoti, „Sheridan“ padėjo rengti naujas šarvuotosios technikos įgulų kartas iki galutinio išėmimo iš tarnybos 1997 m.
„Sheridan“ dažnai buvo išjuokiamas ir menkinamas, tačiau iki šiol niekam nepavyko sukurti geresnio jo pakaitalo. Šis tankas ištikimai tarnavo trijuose skirtinguose konfliktuose. Visi bandymai jį pakeisti – tokie kaip M8 Armored Gun System ar M10 Booker – žlugo, o JAV kariuomenė vis dar neturi tikro lengvojo tanko.
