Prisiliesti prie šių ginklų – mirtina klaida: kodėl tikri kariai niekada neima priešo trofėjų? ()
Savi šaudys į savus: mirtinas identifikavimo klausimas.
© General Staff of the Armed Forces of Ukraine (Atvira licencija) | https://www.facebook.com/photo/?fbid=1374663678180040&set=pb.100069092624537.-2207520000
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Filmai ir vaizdo žaidimai mus išmokė vienos taisyklės: pasibaigus šoviniams, tiesiog pakelk nuo žemės priešo automatą ir tęsk kovą. Tai atrodo protinga ir logiška. Tačiau realiame gyvenime toks žingsnis gali kainuoti gyvybę.
Pasirodo, profesionalūs kariai vengia naudoti priešo ginklus ir įrangą, kai tik turi tokią galimybę. Tai daryti juos verčia ne baimė ar prietarai, o griežtas karinis apskaičiavimas. Priešo trofėjai sukuria tiek problemų, kad jos greitai nusveria bet kokią naudą.
1. Logistikos košmaras: kai ginklas virsta metalo laužu
Ginklas pats savaime yra tik pusė darbo. Kad jis šaudytų, jam reikia:
- tinkamo kalibro amunicijos;
- atsarginių dalių remontui;
- specialių priežiūros įrankių ir alyvos;
- suderinamų priedų.
|
Savo šalies ginklą naudojantis karys tiksliai žino jo kaprizus. Jis moka jį išvalyti užsimerkęs ir žino, kad iš vado gaus būtent jam tinkančių šovinių. Paėmus priešo ginklą, ši saugumo grandinė iškart subyra. Pasibaigus rastiems šoviniams, ginklas tampa tiesiog sunkiu ir nenaudingu metalo gabalu.
2. Savi šaudys į savus: mirtinas identifikavimo klausimas
Mūšio lauke sprendimai priimami per sekundės dalis, o aplinkui tvyro chaosas, dulkės ir dūmai. Kareiviai yra išmokyti atpažinti priešo siluetą, jo aprangą ir... jo naudojamų ginklų formą.
Jei jūsų bendražygis pamatys jus bėgantį su priešo ginklu rankose, jo smegenys akimirksniu sugeneruos signalą: „Tai priešas!“. Padidėjusi rizika gauti kulką nuo savų (vadinamoji „draugiška ugnis“) yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl kariai neeksperimentuoja su svetima technika.
3. Ekosistemos sugriovimas: moderni armija yra tarsi „Apple“
Šiuolaikinės armijos veikia visiškos standartizacijos principu. Tai reiškia, kad kario apranga ir ginkluotė yra sukurti kaip viena nedaloma sistema:
- optika, naktinio matymo taikikliai ir duslintuvai idealiai tinka prie standartinio automato;
- ryšio sistemos ir taktinės liemenės suderintos su nešiojama įranga;
- uniforma, šalmas ir dėklai pritaikyti prie konkrečių dėtuvių formos.
Svetimo ginklo ar įrangos įmetimas į šią puikiai suderintą ekosistemą sukelia visišką operacinį chaosą. Priešo dėtuvės netelpa į liemenės kišenes, o turima optika neužsideda ant svetimo bėgelio.
Kada yra išimtys?
Žinoma, šios taisyklės turi išimčių. Priešo ginklus kartais naudoja:
- specialiosios pajėgos (vykdydamos slaptas misijas už priešo linijos);
- žvalgybos padaliniai;
- kariai, patekę į visišką apsuptį, kai tiesiog nėra jokio kito pasirinkimo išgyventi.
Tačiau tai yra retos išimtys. Tikrajame kare standartizacija, logistika ir saviškių atpažinimas gelbsti gyvybes daug dažniau nei Holivudo filmų įkvėptas trofėjų rankiojimas.
