Karas baigiasi? Zelenskio „Facebook“ įrašas atvėrė akis visiems! ()
Tikimybė, kad susitikimas įvyks, yra didelė.
© stop kadras| https://www.youtube.com/watch?v=w9Z-EO-Q-v0
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ukrainos politikos analitiko ir apžvalgininko S. Klimovskio nuomonė.
Politinės užkulisių intrigos: ar rugpjūtį Minske įvyks Zelenskio, Putino ir Lukašenkos susitikimas?
Birželio 25 d. V. Zelenskis „Facebook“ paskelbė, kad susitiko su generolu majoru Jevgenijumi Chmara, nuo sausio 5 d. laikinai einančiu SBU vadovo pareigas, ir, remdamasis jo pranešimu, patvirtino 40 dienų trukmės operaciją, skirtą Rusijos Federacijos kariniams veiksmams nutraukti. Taigi pagal planą RF kariuomenė turėtų nustoti šaudyti iki rugpjūčio 4–5 dienos.
Maskva negali teigti, kad apie tai nieko nežino, teisindamasi tuo, jog „Meta“ produktai Rusijoje uždrausti, o „Facebook“ nepasiekiamas. Negali, nes apie tai jau mėnesį rašo visa Rusijos žiniasklaida, o internetas šalyje veikia. Liepos 2 d. įvykdytas plataus masto Kyjivo, Zaporižios ir kitų miestų bombardavimas rodo, kad jie tai perskaitė ir nusprendė pareikšti: „Mums to adresuoti negalima, nes mes esame didi valstybė ir turime programą, kaip priversti Ukrainą nustoti šaudyti.“ Esą ją būtų seniai įgyvendinę, tačiau tam trukdo Australija, Amerika, Europa, Korėja ir Japonija.
Zelenskis tai paskelbė 20 val. vakaro, o keturiomis valandomis anksčiau valstybinė naujienų agentūra BELTA išplatino reportažą iš A. Lukašenkos ir Maskvos srities gubernatoriaus A. Vorobjovo susitikimo. Jame „batka“ atskleidė, kad neseniai priėmė pasiuntinius iš Kyjivo. Lukašenka pareiškė jiems sakęs, jog reikia „susitarti žmogiškai“, o ne „bandyti rusiškai duoti į snukį“. Tai jis pasakė ne tam, kad įgeltų savo „vyresniajam broliui“, o siekdamas pademonstruoti vienodą atstumą nuo abiejų pusių ir įtvirtinti save kaip galimą tarpininką derybose. Jo teigimu, pasiuntiniai su tuo sutiko, pažadėjo perduoti šią žinią Zelenskiui ir patikino, kad šis taip pat laikosi tokios nuomonės.
|
Birželio 26 d. Lukašenka jau buvo susitikęs su Putinu Valdajuje, o šis birželio 28 d. netikėtai pareiškė sutinkantis pradėti derybas su Ukraina Minske, tačiau be ugnies nutraukimo. Tuo metu Lukašenka buvo išvykęs į Pekiną asmeniniais reikalais pas sūnų. Ta proga užsuko pas Xi Jinpingą ir perdavė žinią apie naują derybų planą Minske, o ne Belgrade.
Serbijos prezidentas Aleksandras Vučičius, kuris gegužės 20 d. skubiai skambino Zelenskiui, gegužės 21 d. Belgrade priėmė vicepremjerą Tarasą Kačką, o gegužės 24 d. skrido į Pekiną, birželio 27 d. netikėtai pareiškė norintis atsistatydinti, nors iki rinkimų buvo likę pusantrų metų. Pasitraukimo datos jis nenurodė. Vučičius gali turėti savų senų priežasčių, tačiau jo pareiškimas atrodo kaip akivaizdus force majeure.
Kremliui Minskas turi du didžiulius pranašumus prieš Belgradą.
Baltarusijoje Putinui suteikiamos maksimalios saugumo garantijos, kurių Serbijoje nėra. Putinas nenori tapti dar vienu erchercogu Ferdinandu, kurio nužudymas tapo Pirmojo pasaulinio karo pradžia. Kremliaus aplinka dėl suprantamų priežasčių to nenori dar labiau nei pats Putinas. Trumpai tariant, jam pačiam jau būtų viskas baigta, o jiems dėl to tektų kariauti dar ilgai.
Trijų lyderių susitikimas Minske automatiškai primintų 1991 m. gruodžio mėn. Jelcino, Kravčuko ir Šuškevičiaus susitikimą Belovežo girioje bei SSRS žlugimą. Galima lažintis, kad jei Zelenskio, Lukašenkos ir Putino susitikimas įvyks, jis vyks būtent tame pačiame BSSR Komunistų partijos CK medžioklės namelyje. Nėra prasmės aiškinti tokio simbolizmo reikšmės SSRS nostalgiją puoselėjančioje Maskvos politinėje kultūroje. Kremliaus atstovai niekada sau neatleistų, jei praleistų tokią galimybę.
Todėl nuo 2025 m. jie, remdamiesi įvairiais sugalvotais pretekstais, atmeta Šveicariją, Budapeštą, Romą ir, de facto, Stambulą. Apie Stambulą jie turi malonių prisiminimų iš 2022 m., tačiau jei Baltarusija nebūtų karo bendrininkė, susitarimai būtų vadinami Minsko, o ne Stambulo susitarimais. Pirmasis susitikimas jų rėmuose įvyko būtent Baltarusijos ir Ukrainos pasienyje.
Susitikimo laiką faktiškai nurodė pats Zelenskis savo „Facebook“ įraše – iki rugpjūčio pradžios. Akivaizdu, kad laikas buvo derinamas su Lukašenka per minėtus pasiuntinius, o šio – su Maskva. Verta pažymėti, kad Aukščiausiosios Rados dar 90 dienų pratęsta karo padėtis Ukrainoje baigiasi labai patogiu metu – rugpjūčio 2 d.
Tikimybė, kad susitikimas įvyks, yra didelė. Kremlių motyvuoja ne mistinė baimė dėl Rusijai nepalankaus rugpjūčio mėnesio, o visiškai pragmatiški motyvai. Zelenskiui toks susitikimas taptų ryškiu viešųjų ryšių įrankiu prieš rinkimus, nes nuo 2024 m. jo politinį kapitalą temdo skandalai, o nuotraukos su juodais dūmais Rusijoje jų nebeužgožia, kaip ir okupacijos zonos plėtra. Lukašenka laikinai gautų tai, ką labiausiai mėgsta – ramybę, kai jo netrikdo nei baltarusiai, nei išorės veikėjai. Jis yra diktatorius, mėgstantis tylą, o ne imperialistas.
Tikėtinas susitikimo rezultatas būtų trijų mėnesių ugnies nutraukimo susitarimas iki lapkričio vidurio, kai JAV baigsis rinkimų procesas. Minske prasidėtų konsultacijos dėl taikos, grindžiamos Stambulo susitarimais, kurie de facto nieko ir niekam neįpareigotų. Išskyrus „batką“, kuriam tektų suteikti patalpas deryboms. Be abejo, jis iš to stengtųsi išspausti maksimalią politinę reklamą sau.
Kadangi karo padėtis nebūtų pratęsta, Zelenskis gautų reikiamas 100 dienų vienu metu surengti prezidento, parlamento ir, labai tikėtina, vietos rinkimus. Jau dabar matyti pasirengimo rinkimams požymių bendruomenių lygmeniu. Ukrainos sąjungininkai vargu ar rimtai trukdytų šiems procesams, nes šiuo metu yra daug nuveikę, kad Maskva apskritai sutiktų pradėti derybas, kad ir tokiu formatu. Savo svarų žodį jie greičiausiai tartų jau pasibaigus rinkimams Ukrainoje ir JAV, kai Minsko derybos pasiektų baigiamąjį etapą ir iškiltų visos Europos saugumo architektūros klausimas.
Kremlius, vystantis tokiam scenarijui, gautų tiek daug privalumų, kad sunku įžvelgti akivaizdžių priežasčių jo atsisakyti. Pirmiausia jis gautų laiko atsikvėpti, pasirengti ir apsvarstyti, kaip geriau tęsti kolonijinį karą bei ar apskritai verta jį paversti totaliniu. Šios ir kitos problemos bent iki JAV rinkimų prarastų savo aktualumą, kai paaiškėtų, ar prieš Rusiją atsivėrė „galimybių langas“, ar teks susidurti su vienareikšme Trumpo pozicija.
Jeigu karo veiksmai tęsis, Rusija gali susidurti su 200 tūkst. dronų iš Didžiosios Britanijos, 3,5 tūkst. raketų, kurias užsakė Bidenas, o 2025 m. apmokėjo Trumpas, bei dar kitais ginklais. Jie neskrenda už Uralo – jų veikimo nuotolis siekia tik 300–400 km, tačiau būtent to gali pakakti fronto linijai pastumti į rytus rugsėjo 18–20 dienomis, kai vyks balsavimas į Rusijos Valstybės Dūmą. Todėl JAV ir Europa jau trečią savaitę kalba apie galimą lūžį fronte Ukrainos naudai, o Trumpas, kaip žinia, pinigų vėjais nemėto.
Kadangi rinkimų kampanija masinės mobilizacijos sąlygomis, lydima blogų žinių iš fronto ir „pilkojo“ Rusijos laivyno sulaikymų, nėra tai, apie ką Kremliuje svajojama, susitikimas Minske liepos ir rugpjūčio sandūroje turi nemažą tikimybę įvykti. Galuzinas, kuriam prognozuojama Lavrovo įpėdinio vieta, liepos 3 d. atsakydamas Sybihai pareiškė, kad reikalauti iš Rusijos Federacijos sėsti prie derybų stalo yra „visiškas absurdas“, nes ji esą iš jo niekada nebuvo pasitraukusi. Jei taip, vadinasi, taip. Belieka manyti, kad būtent Ukraina 2022 m. vasarį į savo sudėtį įtraukė Kursko ir Briansko liaudies respublikas bei pasiuntė tankų koloną užimti Maskvos per tris dienas.
