Putinas ruošia naują ginklą, galintį pakeisti karo eigą: Ukrainai reikia skubėti (Video) ()
„Slaptojo ginklo“ teorija.
© stop kadras| https://www.youtube.com/watch?v=ITEDuOCSzTw
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Kanalo „Sotnik-TV“ vyriausiasis redaktorius, žurnalistas, rašytojas ir publicistas Aleksandras Sotnikas interviu „Glavred“ papasakojo kokį „slaptą ginklą“, galintį pakeisti karo eigą, ruošia Rusijos viršūnėlės.
Žurnalisto ir publicisto Aleksandro Sotniko iškelta „slaptojo ginklo“ teorija nėra pasakojimas apie technologinį karinį proveržį, o veikiau apie biologinio karo (bakteriologinio ginklo) grėsmę, kurią Rusijos režimas gali vertinti kaip „atpildo ginklą“. Autorius teigia, kad Rusija, pasinaudodama Sovietų Sąjungos palikimu ir vis dar veikiančiomis specifinėmis laboratorijomis, tokiomis kaip „Vektor“, Sverdlovskas-19 ar Gamalėjos institutas, gali vystyti tyrimus, skirtus sukurti itin pavojingus patogenus. Pasak A. Sotniko, Kremliaus „svajonė“ – turėti priemonę, kuri leistų „tyliai“ ir masiškai mažinti žmonių skaičių be sprogimų ar tiesioginių karinių sugriovimų, taip išvengiant tiesioginio konflikto eskalacijos.
|
Autorius akcentuoja, kad branduolinio ginklo panaudojimas šiuo metu būtų beprasmis ir net žalingas pačiai Rusijai. Pirmiausia, branduolinis smūgis būtų akivaizdus – iškart būtų žinoma, kas jį sudavė, o tai užtrauktų visišką Rusijos izoliaciją, nuo kurios nusisuktų net tokie partneriai kaip Kinija. Be to, branduolinis ginklas iš esmės nepakeistų karo eigos. Priešingai, biologinis ginklas suteiktų strateginį pranašumą dėl įrodymų trūkumo: sukėlus pasaulinę pandemiją, būtų itin sunku nustatyti jos tikrąją kilmę ir įrodyti Rusijos kaltę. Ši taktika būtų naudojama siekiant destabilizuoti pasaulį ir priversti Vakarus atsitraukti nuo pagalbos Ukrainai, nes šalys būtų priverstos koncentruotis į savo pačių išlikimą.
Visgi A. Sotnikas atvirai pripažįsta, kad tokio ginklo Rusija dar neturi, nors jam kurti skiriami milžiniški finansiniai resursai. Autorius kelia prielaidą, kad rusų mokslininkai dar nėra iki galo išsprendę „antidoto“ problemos arba patys procesai yra įstrigę dėl techninių kliūčių.
Galima daryti išvadą, kad šios įžvalgos yra labiau įspėjimas apie Kremliaus mąstymo kryptį ir pavojingus laboratorinius tyrimus, nei konstatuotas faktas apie jau paruoštą ginkluotę. Tai rodo, kad Rusijos režimas, jausdamas grėsmę savo išlikimui, gali ieškoti būdų, kaip paveikti pasaulio tvarką, siekdamas išvengti atsakomybės už vykdomą agresiją Ukrainoje.
