Jūs nepatikėsite, kas siūloma oficialiuose Kremliaus dokumentuose: Baltijos šalys kaip „zona“? ()
Retorika nėra atsitiktinė.
© stop kadras| https://www.youtube.com/watch?v=SSbd7cZjuWI
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Rusijoje renkami parašai po peticija, kuria siūloma suteikti V. Putinui nepaprastąsias galias ir paskelbti Baltijos šalis „Rusijos suvereniteto“ zona
Rusijoje pradėtas parašų rinkimas po peticija, kuria siekiama Kremliaus lyderiui Vladimirui Putinui suteikti laikinas nepaprastąsias galias.
Nacionalinės gvardijos štabo majoras Jānis Slaidiņš TV24 laidoje „Karinė aktualija“ teigė, kad peticijos autoriai šį žingsnį grindžia būtinybe įgyvendinti reformas, kurias jie laiko esminėmis nacionaliniam saugumui.
Šią iniciatyvą skatina vadinamasis Nacionalinis išsivadavimo judėjimas – Rusijos visuomeninis politinis darinys, remiantis V. Putino politiką ir pasisakantis už Rusijos „suvereniteto“ stiprinimą. J. Slaidiņš šią organizaciją apibūdino kaip iš esmės fašistinį judėjimą.
|
Pasak J. Slaidiņšo, peticijoje siūloma priimti įstatymą, kuris leistų V. Putinui įsteigti Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado štabą, panašų į veikusį Josifo Stalino laikais. Iniciatyvos autoriai taip pat siūlo modernizuoti strateginius branduolinius ginklus, nukreiptus į Jungtines Amerikos Valstijas, ir paskelbti galimų taikinių sąrašą. Nors, anot J. Slaidiņšo, tokie sąrašai veikiausiai jau egzistuoja, pati idėja juos viešinti aiškiai rodo, kokia kryptimi Rusijos vidaus propaganda stumia visuomenę – link konfrontacijos, bauginimo ir vis agresyvesnės retorikos.
Dokumento autoriai taip pat siūlo stiprinti patriotinę ideologiją, keisti valstybės institucijų bei centrinio banko veiklos principus ir įsteigti Nacionalinį gynybos komitetą. Be to, būtų suteikta teisė kontroliuoti žiniasklaidą ginkluoto konflikto metu.
Vis dėlto didžiausią nerimą kelia peticijos dalis, kurioje siūloma Ukrainą ir Baltijos valstybes priskirti „Rusijos suvereniteto“ zonai. J. Slaidiņš šią formuluotę vertina kaip bandymą iš naujo įteisinti okupacinį mąstymą. Ironiška, kad Rusija, turėdama milžinišką teritoriją ir gausius išteklius, vis dar jaučia „žemės trūkumą“. Pasak majoro, tokia iniciatyva dar kartą patvirtina Rusijos imperinį mąstymą – užuot tvarkiusi savo vidaus reikalus ir naudojusi turimus išteklius gyventojų gerovei, šalies valdžia ir jos rėmėjai nuolat žvalgosi į kaimynines teritorijas.
J. Slaidiņš pabrėžia, kad ši retorika nėra atsitiktinė. Ji atitinka platesnį Rusijos propagandos modelį, kuriame Ukraina, Baltijos šalys ir Vakarai vaizduojami ne kaip nepriklausomi politiniai subjektai, o kaip teritorijos, į kurias Maskva neva turi išskirtinių teisių. Tai pavojinga ne tik kaip ideologinis pareiškimas, bet ir kaip signalas apie dalies Rusijos politinio elito mąstymą: jie negerbia tarptautinės teisės ir siekia perbraižyti valstybių sienas vadovaudamiesi imperine logika.
