„Katinas iškeliavo į pasaulį! Susipažinkite su naujuoju Gorbačiovu. Tai mūsų gelbėtojas“ ()
Rusijos čekistai ką tik pakišo Vakarų žurnalistams naują stabą – Rusijos išganytoją.
© DI (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Katinas iškeliavo į pasaulį! Susipažinkite su naujuoju Gorbačiovu. Tai mūsų gelbėtojas“, – skelbia Lenkijos žiniasklaida.
O, šventas vakarietiškas naivume!
Kas skaitė „The Economist“, jau žino. Rusijos čekistai ką tik pakišo Vakarų žurnalistams naują stabą – Rusijos išganytoją, kuris ne tik protingas, turtingas, besišypsantis, bet ir romus kaip avinėlis bei nenori karo. Užtenka paklausyti jo patarimų, ir karas baigsis, Rusija taps demokratinė ir vėl puls į Vakarų glėbį.
Kas tas „naujasis Gorbačiovas“ arba – kaip mėgsta rašyti Vakarų spauda – „naujasis Rusijos veidas“? Tai toks Andrejus Melničenka, rusų oligarchas, kuris „iki šiol nebuvo įsivėlęs į nieką blogo“. Na, galbūt beveik į nieką, nes jo gamyklos tiekia kariuomenei amoniaką šaudmenų gamybai. Bet ai, tiek jau to.
Svarbiausia, kad jam labai tinka mėgstama vakarietiška etiketė: „verslo pragmatikas“. „The Man Who Would Change Russia“ (Žmogus, kuris pakeistų Rusiją) – tokiu pavadinimu jį Vakarų publikai pateikia britų savaitraštis. Melničenka esą turi įtikinti Putiną atiduoti valdžią verslui, jau su juo kalbėjosi ir „pradėjo aktyviai susitikinėti su plačiu žmonių ratu“.
|
Vakarams jis žada taiką, bet su viena sąlyga – kad jie padės Rusijai „išsaugoti vienybę ir suverenitetą“. Nes jeigu – neduok Dieve – Rusija subyrės, tai ojoj kas bus, net baisu pagalvoti. Todėl nebereikia padėti Ukrainai pribaigti Rusijos.
Juk visiems aišku, kad Rusijoje viskas vyksta taip: verslininkas nueina pas Putiną ir sako jam: „Volodia, tavęs Vakaruose jau nebemėgsta, o mane mėgsta, tad prašau, atiduok man valdžią, o aš baigsiu karą, su jais susitarsiu ir įvesiu demokratiją“. O protingas Putinas atsako: „O, puiki mintis, taip ir padarysime“.
Ką gi, Vakaruose niekada netrūko žmonių, mėgstančių tikėti pasakomis apie Rusiją ir matyti joje tai, ką norėtų matyti, o ne tai, kas ten yra iš tikrųjų. Be to, psichologinis naujumo efektas – „jei naujas, tai tikrai bus geresnis“ – politikoje pasiteisina visada.
„Negaliu nustoti juoktis. Jau įsivaizduoju, kaip dabar visi lenktyniaudami vieni su kitais tarsis. Tik tiek, kad jau per vėlu, ponai draugai. Dar prieš kokius trejus metus gal ir būtų buvę galima tokiu būdu pratęsti imperijos agoniją vienai kartai. Bet Ukrainos kariuomenė jau viską iššlavė. Belieka tik persikelti į Kiniją“, – ironiškai rašo ukrainiečių publicistė Oksana Zabužko.
O juk visa tai jau buvo prieš 40 metų, kai Gorbačiovas savo bandymą reformuoti ir išgelbėti komunizmą sėkmingai pardavė sužavėtiems Vakarams kaip „demokratizaciją ir liberalizaciją“. Kitas dalykas, kad bandymas nepavyko ir imperija visiškai subyrėjo, nors daugelis Vakarų politikų darė viską, ką galėjo, kad SSRS nesužlugtų.
Beje, Rusijos tarnybos šį paprastą triuką sugalvojo gerokai prieš Gorbačiovą. Jau 1922 metais, kai bolševikų delegacija pirmą kartą pasirodė Genujos konferencijoje, siekdama užsitikrinti, kad Europa pripažintų sovietų valdžią, Vakarų spauda rašė, jog tie bolševikai visai nėra tokie baisūs. O kaip įrodymą pateikdavo tai, kad jie „juk į derybas atvyko su frakais ir cilindrais“.
Vėliau, XX amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose, vyko ištisos „pažangių“ Vakarų rašytojų ir publicistų piligriminės kelionės į SSRS, žinoma, diskretiškai prižiūrint sovietų tarnyboms. Grįžę jie su susižavėjimu aprašinėdavo, kaip ten nuostabu ir visai nebaisu.
Šie naudingi idiotai sėkmingai padėjo Vakaruose sukurti ir išpopuliarinti visiškai klaidingą SSRS įvaizdį. Ir šiems šiaip jau protingiems žmonėms net į galvą neatėjo, kad totalitarinė sistema juos vedžioja už nosies, rodo jiems lygiai tai, ką nori parodyti, ir slepia tai, ko nenori.
Vėlesniais metais šis Vakarų troškimais pagrįstas mąstymas apie Rusiją kartais įgaudavo tokias kurioziškas formas, kad sunku būdavo neprapliupti juokais. Kai 1982 metais ilgametis KGB vadovas Jurijus Andropovas perėmė valdžią Sovietų Sąjungoje, Vakarų spaudoje buvo galima – visiškai rimtai – perskaityti, jog tai tikriausiai Vakarams artimas politikas, nes... „jis buvo pastebėtas mūvintis džinsus“.
Apie Gorbačiovą jau užsiminėme, bet juk su Putinu metų metus buvo lygiai tas pats. Ar jau pamiršome tuos mūsų susižavėjimus juo, apsikabinimus, darant iš jo „provakarietišką reformatorių“ ir popkultūros ikoną? Kai kas turbūt norėtų tai pamiršti, bet mes šią visišką gėdą puikiai prisimename.
O dabar turime naują „gelbėtoją“ – Melničenką. Tiesiog paklausykite jo patarimų, ir tada visi gyvens ilgai ir laimingai. Ir viskas gerai baigsis. Naujasis Gorbačiovas jums tai sutvarkys.
