Pavojingi ženklai: Kremlius ruošiasi atverti Baltarusijos frontą ()

2026-08-02

Tai bus kariai, kurie žino, kad netrukus žus Polesės pelkėse, todėl pabaigai norės pasilinksminti. Ir kurie mano, kad visi vietos gyventojai privalo pildyti kiekvieną jų norą mainais į „apsaugą nuo ukrainiečių nacių“.

Asociatyvi nuotr.
© DI (Atvira licencija)

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Kaina už A. Lukašenkos „tolesnį banketą“ gali būti valstybės, tautos ir milijonų baltarusių likimas – su tokiu įspėjimu prabilo žymus baltarusių opozicionierius, ilgametis politinis kalinys ir atsargos pulkininkas Mikalajus Statkevičius.

Pateikiame visą jo tekstą, paskelbtą „Telegram“ tinkle:

Išanalizavau įvairius variantus, kaip Maskva galėtų tęsti karą prieš Ukrainą: mobilizacija, taktinio branduolinio ginklo panaudojimas ir karinių veiksmų linijos išplėtimas įtraukiant Baltarusiją. Noriu įvertinti, prie kurio iš šių variantų šiuo metu linksta Kremlius.

Rusija ruošiasi naujai mobilizacijai po parlamento rinkimų rugsėjį. Karo analitikų vertinimu, ji gali mobilizuoti nuo pusės milijono iki milijono naujų karių, kurie į frontą išvyks jau lapkritį.

Ukrainos pusė teigia, kad Baltarusijoje, netoli sienos su Ukraina, vyksta intensyvi karinės infrastruktūros plėtra. Taigi galima numanyti, kad Maskva planuoja permesti savo pajėgas iš kitų krypčių į mūsų teritoriją, į Baltarusijos frontą, kad vėl užpultų Ukrainą iš šiaurės ir pakartotų 2022 metų bandymą prasiveržti į Kyjivą.

Pastarasis variantas, atsižvelgiant į pelkėtą vietovę išilgai didžiosios sienos dalies ir Ukrainos pranašumą bepiločių orlaivių srityje, turi mažai galimybių pasisekti. Tačiau iš mūsų teritorijos rusai gali vykdyti masines, tikslias dronų ir raketų atakas prieš Ukrainą, siekdami priversti ją kapituliuoti.

Reaguodamos į tai, Ukrainos pajėgos, žinoma, surengs masines atakas prieš Rusijos sistemas Baltarusijoje – ryšių mazgus, techniką, sandėlius, vadavietes ir kariuomenės dislokacijos vietas. Taikinais taip pat taps mūsų keliai, tiltai, miestai, kariniai objektai ir naftos perdirbimo gamyklos, ypač tie, kurie pasiekiami efektyviausiems ukrainiečių „Hornet“ dronams su dirbtiniu intelektu.

Ši smūgių zona daugiausia apims teritorijas iki 150 km nuo sienos, bet taip pat ir Gomelį, Brestą, Mozyrių, Pinską bei daugelį mažesnių miestų ir kaimų. Jei rusai iš Baltarusijos vėl pradės atakuoti Ukrainos energetikos objektus, sulauksime veidrodinio atsako – tolimojo nuotolio Ukrainos atakų prieš mūsų objektus visoje šalyje.

Pastatų sunaikinimas apgyvendintose teritorijose, pramonės įmonių ir infrastruktūros griuvėsiai, aukos tarp civilių gyventojų, taip pat elektros ir šildymo trūkumas didžiuosiuose miestuose – tokia bus kaina net ir už mūsų pasyvų bendrininkavimą agresijoje.

Prie to prisidės ir pačios kariaujančios užsienio kariuomenės buvimo mūsų žemėje pasekmės. Juk tai bus kariai, kurie žino, kad netrukus žus Polesės pelkėse, todėl pabaigai norės pasilinksminti. Ir kurie mano, kad visi vietos gyventojai privalo pildyti kiekvieną jų norą mainais į „apsaugą nuo ukrainiečių nacių“.

Jie taip pat žino, kad už žmogžudystes, plėšikavimus ir prievartavimus prieš civilius Baltarusijoje jiems negresia jokia bausmė. Net jei byla ir pasieks teismą, kas mažai tikėtina, juos vis tiek išsiųs atgal į frontą.

Baltarusija savo istorijoje jau yra patyrusi ilgalaikį Maskvos kariuomenės buvimą, pavyzdžiui, per 1654–1667 m. karą, kurį Rusija gėdingai vadina „Lenkijos karu“, nors tada žuvo daugiau nei pusė baltarusių. Čia neprisiminsiu visų to karo žiaurumų – tai tema ištisai knygai. Bet pateiksiu vieną pavyzdį.

1654 metais Maskvos kariuomenė apgulė Mogiliovą. Gynyba truko neilgai, nes gyventojai – daugiausia stačiatikiai – savo noru atvėrė vartus savo bendratikiams. Tačiau vėliau, iš arčiau susipažinę su šiais savo „tikėjimo broliais“, tie taikiai nusiteikę žmonės 1661 metais sukilo ir beveik visiškai išskerdė visą 7 tūkstančių „išvaduotojų“ įgulą.

Dabartinė situacija mums taip pat turės labai blogų ilgalaikių pasekmių, nes net ir sudarius taiką tarp Rusijos ir Ukrainos, išvesti Rusijos kariuomenę iš mūsų teritorijos bus labai sunku.

Nesugebėjęs užimti didelės šalies, V. Putinas gali ryžtis bent jau mažesnės – Baltarusijos – aneksijai, kad rusų akyse pateisintų šimtų tūkstančių savo karių mirtis bei sužeidimus ir galėtų tai paskelbti pergale.

Žinoma, Baltarusiją valdantis režimas daro viską, kad išvengtų tokio scenarijaus. Tačiau visiška priklausomybė nuo Maskvos lemia, kad atsisakyti vykdyti „sąjungininko pareigą“ darosi vis sunkiau. Už dešimtmečius šio režimo išsilaikymo valdžioje anksčiau ar vėliau teks sumokėti didelę kainą. Tokie bonusai niekada nebūna nemokami.

Mūsų šalis už tai jau sumokėjo atiduodama savo kalbą, istoriją ir kultūrą. Tačiau tai tik padidino rusų apetitą visiškai praryti baltarusius, kuriuos jie vadina „dirbtine tauta, kalbančia ta pačia kalba, kaip ir mes“. O Maskvai reikia naujų karių ir naujų karinių bazių būsimiems karams.

Dabar kaina už „vienos šeimos banketo“ tęsimą Baltarusijoje gali būti visos mūsų valstybės, mūsų tautos ir milijonų baltarusių likimas, – įspėja baltarusių disidentas.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

kresy24.pl

Aut. teisės: MTPC

(0)

MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.

Naujienos iš interneto

Komentarai ()