Nematoma grėsmė iš tolimojo kosmoso – ar planeta atsiskyrėlė gali sunaikinti Žemę? (Video) ()
Didžiulė visata pilna keistų ir paslaptingų reiškinių – nuo kvazarų ir juodųjų skylių iki Bootes tuštumos. Vienas keistas kosmoso elementas yra planetos atsiskyrėlės, pasauliai, kitaip kaip mūsų, nepririšti žvaigždės gravitacijos, laisvai ir vieni klaidžiojantys po Visatą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ar viena iš šių vienišų planetų galėtų rasti kelią į mūsų pačių saulės sistemą ar net susidurti su Žeme?
Manoma, kad planetos atsiskyrėlės (rogue planet), dar žinomos kaip laisvai skriejančios planetos, atsirado dėl gravitacinės sąveikos pirmosiomis žvaigždžių sistemų formavimosi dienomis. Arba jos gali būti nesėkmingo žvaigždžių formavimosi rezultatas.
„Šiuolaikinės planetų sistemos formavimosi teorijos rodo, kad daugelis planetų susidaro aplink jaunas žvaigždes, kai jos yra trumpalaikėje savo planetų sistemų augimo fazėje. Tačiau daugelis jų išmetamos dėl gravitacinės sklaidos, kai planetų sistemos laikui bėgant organizuojasi į tvarkingą judėjimą“, - „Newsweek“ sakė Ročesterio technologijos instituto (Niujorkas, JAV) fizikos docentas Michaelas Zemcovas.
Kai susidaro žvaigždės sistema, daugybė įvairaus dydžio ir greičio uolienų gabalų sukasi vienas aplink kitą chaotiškomis orbitomis. Kai šie kūnai sklendžia vienas pro kitą, jie keičia kitų kūnų orbitas dėl savo gravitacijos.
„Tipinėse trijų kūnų sąveikose, būdingose šiems išstūmimo įvykiams, dažniausiai išmetamas mažiausios masės objektas“, - sakė Zemcovas. „Taigi manau, kad bendra šių planetų sistemos formavimosi „išsivalymo“ prognozė yra tokia, kad sunkesni objektai – ar jie būtų uolėti, ar, labiau tikėtina, ledo ar dujų milžinai – išliks sistemoje, o mažesni – ne“.
Planetos atsiskyrėlės taip pat gali kilti iš kito šaltinio – žvaigždės, kuri nesugebėjo užsidegti ir užstrigo kaip vienišas dujų milžinas.
Here's an artist's impression of CFBDSIR 2149-0403. It is a free-floating planet that doesn't orbit a star. pic.twitter.com/186CSGpwdL
— Joalda Morancy (@solarrsystem) December 10, 2015
„Jos gali susidaryti iš dujų debesų erdvėje, kaip tai daro žvaigždės, arba jos gali susiformuoti diske aplink žvaigždę, o paskui būti išmestos dėl susidūrimo su kita žvaigžde arba sąveikos su kita tos pačios sistemos planeta“, – „Newsweek“ sakė Šefildo universiteto (JK) astrofizikos dėstytojas Richardas Parkeris.
„Pirmuoju atveju jos greičiausiai bus daugiausia dujų milžinai, tokie kaip Jupiteris. Antruoju atveju jos gali būti uolėtos kaip Žemė“, - sakė jis.
Mokslininkai nėra tikri, kiek planetų atsiskyrėlių yra mūsų Paukščių Tako galaktikoje, nes jas stebėti labai sunku.
„Tikėtina, kad planetų atsiskyrėlių yra daug milijardų ar daugiau, bet jas žiauriai sunku pamatyti“, - sakė Zemcovas. „Jos pačios skleistų labai mažai šviesos, dažniausiai labai ilgomis bangomis, kurias labai sunku išskirti iš foninės spinduliuotės. Todėl pagrindinis būdas jas aptikti yra gravitacinis mikrolęšis, kurio metu stebime žvaigždžių lauką ir tada ieškome foninio šaltinio šviesos, kurią laikinai padidina planetos atsiskyrėlės masė, kai ji praskrieja tiksliai tarp mūsų teleskopų ir foninės žvaigždės“.
Visoms šioms nematomoms planetoms besisukant aplink galaktiką, ar viena jų gali patekti į mūsų saulės sistemą ar net susidurti su Žeme?
„Darant prielaidą, kad kiekvienai Paukščių Tako žvaigždei yra planeta atsiskyrėlė, ir kad Saulės sistema visą savo gyvavimo laikotarpį bus panašiame galaktikos regione, tada įvertinčiau tikimybę, kad planeta atsiskyrėlė pateks į Saulės sistemą per ateinančius 1000 metų, bus 1 iš milijardo“, – „Newsweek“ sakė Toronto universiteto (Kanada) dangaus mechanikos ir skaičiavimo fizikos tyrinėtojas Garrettas Brownas.
„Čia aš apibrėžiu „patekimą į Saulės sistemą“ taip, kad galėtume pamatyti planetą atsiskyrėlę taip, kad žiūrėdami į ją teleskopu ji atrodytų kaip Neptūnas ar Plutonas“, – sakė Brownas. „Jei planeta atsiskyrėlė priartės taip arti, būtų 1 iš 2000 tikimybė, kad ji tiesiogiai pakeis Žemės orbitą“.
„Sunku pasakyti, kokia yra tikimybė iš tikrųjų susidurti su Žeme be išsamesnės analizės, bet tai būtų daug, daug mažiau tikėtina. Taigi aš įvertinčiau tikimybę, kad planeta atsiskyrėlė per ateinančius 1000 metų priartės prie Žemės arčiau nei Marsas ar Venera, būtų 1 iš 2 trilijonų“.
Net jei planeta atsiskyrėlė priartėtų prie Žemės, sąveika gali net nesunaikinti mūsų planetos, jei nebūtų tiesioginio smūgio.
„Ji turėtų priartėti pakankamai arti Žemės, kad galėtų su ja susidurti arba, kiek mažiau tikėtina, pakeisti jos orbitą. Jei susidurtų, tai greičiausiai sunaikintų Žemę, jei jos masė ir tankis būtų panašūs į Žemės“, – „Newsweek“ sakė Keele universiteto (JK) astrofizikas Jacco van Loonas.
„Planeta, tokia kaip Jupiteris, gali net praryti Žemę“, – sakė jis.
Tęsinys kitame puslapyje:
Užuot sunaikinusi Žemę, planeta atsiskyrėlė gali išmušti mūsų planetą iš orbitos – taip Žemė pati taptų planeta atsiskyrėle.
„Sakyčiau, kad tai baisesnis dalykas, nei tiesioginis susidūrimas. Tai mus išstumtų į kitą orbitą arba galbūt iš Saulės sistemos apskritai“, – sakė Zemcovas. „Tuomet greičiausiai visi sušaltume“.
Labai mažai tikėtina, kad mūsų Saulės sistemoje jau esančių planetų sąveika galėtų staiga išmušti Žemę į kosmoso platybes, nes mūsų sistemos planetos orbitos turėjo milijardus metų nusistovėti pusiausvyrai.
„Vienas atviras ir labai geras klausimas yra, kodėl mūsų pačių saulės sistema buvo stabili daugiau nei 4,5 milijardo metų“, – sakė Zemcovas. „Daugeliu atžvilgių taip neturėtų būti. Pavyzdžiui, kai kurie planetų formavimosi modeliai rodo, kad Jupiteris susiformavo daug arčiau, o paskui kažkaip persikėlė ten, kur yra šiandien, greičiausiai pakeisdamas kažką, kas buvo išmestas iš mūsų saulės sistemos“.
„Kaip galėtų išlaikyti keturios uolėtos planetos vidinėje Saulės sistemoje pagal tokį scenarijų, yra visiška paslaptis. Tada mes apsižvalgome aplink savo saulės sistemą ir matome didžiulių sutrikimų įrodymų, pavyzdžiui, Uranas sukasi ant šono. Ir aišku, kad astronominiu laikotarpiu žvaigždių sistemos nėra labai stabilios“.
Viena galimybė yra ta, kad mūsų ankstyvojoje Saulės sistemoje kažkada buvo daugiau planetų, tačiau viena buvo išmesta iš Saulės sistemos.
Ar planeta gali būti išstumta po to, kai jos paviršiuje atsirado gyvybė, ar gyvybė gali išsivystyti planetai palikus savo žvaigždę?
„Kitas man daug įdomesnis galimas planetų atsiskyrėlių bruožas yra galimybė, kad jose gali gyventi gyvybė“, – „Newsweek“ sakė Italijos švietimo, universitetų ir tyrimų ministerijos astronomijos ir astrofizikos profesorius Lorenzo Iorio.
Net ir be žvaigždės gyvybė galėtų išlikti tam tikromis sąlygomis. Planetų draugijos teigimu, jei planeta atsiskyrėlė turėtų didelį mėnulį, kuris skrietų arti, planetos centras galėtų išlaikyti pakankamą karštį, kad gyvybė galėtų egzistuoti ugnikalnių angų aplinkoje.
Taigi, nors planetos atsiskyrėlės susidūrimas greičiausiai reikštų gyvybės Žemėje pabaigą, tokios planetos gali turėti savo unikalias ekosistemas.
