Aptiktas mūsų planetai artimas asteroidas suglumino mokslininkus – aiškėja, kad tai nuo Mėnulio atskilęs Žemės kvazipalydovas ()
2016 metais aptiktas artimas Žemei asteroidas 469219 Kamoʻoalewa – ypatingas. Jis skrieja kvazipalydovinėje orbitoje – nors sukasi aplink Saulę, niekad nenutolsta labai toli nuo Žemės, o stebint iš mūsų požiūrio taško atrodo, kad sukasi aplink mus beveik elipse.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Apskaičiuota jo orbita dar įdomesnė: kas keletą šimtų metų asteroidas turėtų pereiti iš kvazipalydovinės į pasagos orbitą, kai ima judėti panašia į Žemės orbita, tačiau niekada nepriartėja prie mūsų planetos, o žiūrint iš Žemės brėžia pasagos formą aplink Saulę. Tokia konfigūracija turėtų būti stabili milijonus metų, kas visai nebūdinga kitiems Žemės kvazipalydovams – jų orbitos daug mažiau stabilios.
Asteroido spalva ir atspindžio spektras labai primena Mėnulio paviršiaus silikatines uolienas, taigi netrukus po atradimo iškelta hipotezė, jog tai gali būti Mėnulio gabaliukas, išmuštas didesnio asteroido smūgio. Bet smūgių nuolaužos, kurioms pakanka energijos pabėgti iš Žemės-Mėnulio sistemos, turėtų būti pakankamai energingos, kad nepatektų ir į kvazipalydovines ar pasagos orbitas.
Taigi asteroido kilmė iki šiol buvo neaiški. Dabar mokslininkai apskaičiavo, jog būna trajektorijų, kuriomis judančios Mėnulio nuolaužos gali tapti kvazipalydovais. Išmestų nuolaužų trajektorijos labai priklauso nuo to, iš kurios Mėnulio vietos ir kuria kryptimi jos paleistos.
Kai kurios, pavyzdžiui, gali pataikyti tiesiai į Žemę, o kitos – nulėkti visiškai tolyn, Asteroidų žiedo link. Ilgalaikei jų trajektorijų raidai įtakos turi ne tik Žemės, Mėnulio bei Saulės, bet ir kitų planetų gravitacija.
Taigi tyrimo autoriai suskaičiavo beveik 15 tūkstančių nuolaužų, išmestų įvairiose Mėnulio vietose įvairiu greičiu, tolesnes trajektorijas per penkis tūkstančius metų; vėliau, atrinkę nuolaužas, kurių trajektorijos panašios į Kamoʻoalewos, jie pratęsė skaičiavimus iki 100 tūkstančių metų.
Gauti rezultatai – maždaug 6,6 proc. visų nuolaužų patenka į kvazipalydovines arba pasagų orbitas, o 0,8 proc. ima kaitaliotis tarp šių dviejų konfigūracijų, kaip ir Kamoʻoalewa.
Labiausiai tikėtina, kad asteroidas atsirado, kai Mėnulis patyrė smūgį į „atsiliekančiąją“ pusę, t.y. priešingą negu judėjimo orbita kryptis, o nuolauža buvo išmesta vos vos greičiau, nei pabėgimo greitis iš Mėnulio gravitacinio lauko.
Tiesa, vien remdamiesi šiais skaičiavimais negalime tvirtai teigti, kad Kamoʻoalewa apskritai buvo Mėnulio dalis. Po poros metų Kinijos kosmoso agentūra ketina paleisti zondą, kuris pargabentų grunto mėginių iš asteroido; juos ištyrę, galėsime į šį klausimą atsakyti užtikrintai.
Tyrimo rezultatai publikuojami Communications Earth & Environment.
