Mūsų galaktika nematoma visa. Kaip mokslininkai sužinojo, kaip atrodo Paukščių Takas ()
Tik XX amžiaus pradžioje mokslininkai iš tikrųjų pradėjo išsiaiškinti tikrąją mūsų galaktikos prigimtį.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nors įvairiais teleskopais pavyko užfiksuoti keletą nuostabių Paukščių Tako vaizdų, astronomai turi tik miglotą supratimą apie tai, kaip atrodo mūsų galaktika. Norint gauti nors apytikslį supratimą apie Paukščių Tako išvaizdą, reikėjo įdėti daug pastangų ir stebėtina, kiek daug mokslininkams pavyko išmokti, rašo „Space“.
Iš Žemės paviršiaus Paukščių Takas atrodo kaip miglotas ruožas danguje. XVII amžiaus pradžioje Galilėjus Galilėjus pirmasis atrado tikrąją mūsų galaktikos prigimtį, teigdamas, kad ji sudaryta iš daugybės žvaigždžių, kurios yra tokios mažos, kad jų šviesa susilieja. XVIII amžiaus viduryje filosofas Immanuelis Kantas teisingai iškėlė hipotezę, kad Paukščių Takas yra besisukantis žvaigždžių diskas ir kadangi Žemė ir Saulės sistema yra įterptos į šį diską, galaktika atrodo kaip juosta.
Tik XX amžiaus pradžioje mokslininkai iš tikrųjų pradėjo išsiaiškinti tikrąją mūsų galaktikos prigimtį. Astronomas Edwinas Hablas išsiaiškino, kad Andromedos ūkas iš tikrųjų yra Andromedos galaktika, esanti už milijonų šviesmečių, ir kad Paukščių Takas yra ne tik netoliese esančių žvaigždžių diskas, bet ir mūsų pačių galaktikos dalis.
Kitų galaktikų stebėjimai padėjo suprasti, kaip iš tikrųjų atrodo Paukščių Takas. Dauguma diskinių galaktikų turi spiralines šakas ir tankų centrinį iškilimą, todėl mokslininkai manė, kad mūsų galaktika turi tokias pačias savybes.
Tačiau sukurti Paukščių Tako žemėlapį yra labai sunku. Mūsų galaktika yra labai didelė, apie 100 000 šviesmečių skersmens. Pačioje galaktikoje yra nuo 100 iki 400 milijardų žvaigždžių, šimtai tūkstančių žvaigždžių formavimosi regionų ir nesuskaičiuojama daugybė planetų, juodųjų skylių, neutroninių žvaigždžių ir kitų objektų. Todėl net nedidelių erdvės plotų tyrimas yra labai sunkus.
Stebėti Paukščių Taką trukdo ir tarpžvaigždinės dulkės, kurios tamsina ir išsklaido šviesą. Kadangi Žemė yra galaktikos viduje, kuo toliau astronomai bando žiūrėti, tuo daugiau dulkių užstoja vaizdą. Netgi galingiausi pasaulio teleskopai negali tiesiogiai ištirti regionų, esančių priešingoje Paukščių Tako pusėje.
Norėdami sudaryti mūsų galaktikos struktūros vaizdą, astronomai naudoja ir kitų galaktikų, ir Paukščių Tako objektų stebėjimus ir derina juos su teoriniais modeliais. Pavyzdžiui, dėl rutulinių žvaigždžių spiečių, besisukančių aplink Paukščių Tako centrą, mokslininkai nustatė, kad šis centras yra maždaug už 25 000 šviesmečių. Dėl žvaigždžių judėjimo aplink galaktikos centrą mokslininkams pavyko išsiaiškinti, kaip atrodo jos centras. Ji yra pailga ir ovalo formos, todėl mūsų galaktika vadinama spiraline galaktika.
Gaia teleskopas kosmose dirba jau 11 metų, sudarydamas Paukščių Tako žvaigždžių katalogą. Iki šiol mokslininkai sudarė beveik 2 milijardų žvaigždžių sąrašą, tačiau tai tik apie 1 % visų Paukščių Tako žvaigždžių. Tačiau net ir ši informacija apie vietinę erdvės sritį leidžia sudaryti daugumos galaktikos žemėlapį.
Tyrimų dėka mokslininkai dabar žino, kad Paukščių Takas turi dvi pagrindines spiralines atšakas išeinančias iš galaktikos centro. Tačiau manoma, kad yra daug antrinių spiralinių atšakų.
Bet koks Paukščių Tako vaizdas, kurį galima rasti internete, žurnaluose, knygose, dažniausiai yra hipotetinis mūsų galaktikos žemėlapis. Ir šis žemėlapis greičiausiai pasikeis, nes astronomai pagerins savo supratimą apie Paukščių Tako prigimtį.
