Kada turėsime savo nanopalydovą? (10)
Kosmosas pasaulyje jau seniai suprantamas kaip praktinė veikla, kuri teikia ekonominę naudą, tačiau Lietuvoje vis dar vyrauja samprata, kad kosmoso veikla yra tik didžiųjų valstybių politinės ir karinės galios demonstravimo priemonė, kuri mažai valstybei yra visiškai nereikalinga ir nenaudinga.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tiek didžiosios, tiek mažosios valstybės aktyviai veikia kosmoso ekonomikoje ir suvokia, kad ši veikla didina pridėtinę vertę valstybei ir kartu žmonėms. Tai rodo sparčiai plintančios technologijos, kurios vis plačiau naudojamos šiandien. Daugelis nė nepastebime, kad esame priklausomi nuo kosminių technologijų produktų bei paslaugų. Tai meteorologija, atmosferos stebėjimas, atsinaujinančių šaltinių energetika, navigacija, palydovinis ryšys, apsaugos sistemos, nano technologijos ir pan. Kosmoso veikla – tai aukštą pridėtinę vertę turinčių produktų ir paslaugų kūrimas.
Vienydamiesi Lietuvos mokslo ir verslo atstovai 2009 m. įsteigė Nacionalinę kosmoso asociaciją (toliau NKA). 2010 m. spalio mėn. Lietuvoje pirmą kartą buvo suorganizuota tarptautinė kosmoso konferencija „Kosmoso ekonomika daugiapoliame pasaulyje“, kurioje savo patirtimi dalijosi specialistai iš daugiau nei 30 šalių, tarp kurių svečiai iš NASA, Europos kosmoso agentūros, Europos kosmoso politikos instituto, Baltijos jūros regiono atstovai iš Suomijos, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos, Švedijos, Danijos ir kt. Ši konferencija buvo pirmoji ir išskirtinė, kadangi Lietuvos Vyriausybė ir Europos kosmoso agentūra (EKA) pasirašė susitarimą dėl bendradarbiavimo taikiais tikslais kosmoso srityje.
Lietuva kelerius metus be jokių finansinių įsipareigojimų gaus mokslinę, techninę ir organizacinę pagalbą. O Lietuvos verslas ir mokslas galės susipažinti su taisyklėmis, sertifikavimu, standartizavimu ir EKA keliamais reikalavimais potencialioms šalims narėms. Tikrąja EKA nare Lietuva gali tapti tik pasiekusi reikiamą mokslinį ir technologinį lygį. Bendradarbiavimo laikotarpis, kurio metu teikiamos nemokamos EKA ekspertų konsultacijos, tęsiasi iki 10 metų – kol šalis pasiekia reikiamą pažangos lygį. Latvija bendradarbiavimo su EKA sutartį pasirašė 2009 m., o Estija 2007 m.
Ateityje ši sutartis Lietuvai atvers didesnes galimybes įsitraukti ir aktyviai dalyvauti mokslinėje, techninėje ir organizacinėje veikloje plėtojant kosmoso ekonomiką. O verslas ir mokslas turės realiais galimybes aktyviau dalyvauti rengiamuose tarptautiniuose projektuose ir realizuoti savo projektus.
Lietuva šioje srityje turi savą istoriją, kuri įrodo, kad esame ne tik technologijas vartojanti, bet jas sugebanti kurti šalis. Nes ir praeityje Lietuvos pramonė ir mokslas sėkmingai dalyvavo Sovietų Sąjungos kosmoso ir karinėse programose „Marsas“, „Buranas“, „Energija–Buranas“, „Luna“ ir kt. Taigi buvo tik laiko klausimas, kada Lietuva kaip valstybė įsitrauks į kosmoso programas ir sieks panaudoti kosmoso veiklos potencialą, kuris prisidės prie šalies konkurencingumo didinimo, pridėtinės vertės ir darbo vietų kūrimo.
Lietuvos kosmoso asociacijos noras ir siekis išvesti į orbitą nanopalydovą tėra simbolika, kuri pademonstruos pasauliui, kad pati Lietuva turi galimybes ir yra pajėgi prisidėti prie kosmoso programų. Latvija ir Estija šiuo metu keliais žingsniais yra arčiau šio tikslo nei Lietuva, kadangi pirmuosius savo palydovus ketina paleisti jau kitais metais. Ir, pasak Estijos kosmoso biuro vadovo Madis Võõras, šiandien tai jau nėra svarbu, kas bus pirmi – svarbiausia, kad tai pagaliau įvyktų ir Baltijos šalys būtų matomos ne tik kaip naujų technologijų vartotojos, bet ir gamintojos.
Pasak Lietuvos kosmoso asociacijos aktyvisto Sauliaus Lapienio, kuriant lietuviškąjį vos 1–2 kg sveriantį kompaktišką palydovą, kosmoso pasaulyje labiau žinomą nanopalydovo vardu, reikėtų integruoti kuo daugiau lietuviškojo mokslo rezultatų ir technologijų. Ypač tokių, kurios yra su Lietuvos „know-how“ etikete.
Vertinant Lietuvos galimybes, šiandien galima tikėtis, kad pirmasis Lietuvos nanopalydovas galėtų būti išvestas į orbitą po 2–3 metų“, – teigia Lietuvos kosmoso asociacijos direktorius Vidmantas Tomkus.
Pasak V. Tomkaus, kosmoso technologijų gaminiai panaudojami ne tik aviacijoje, bet ir automobilių pramonėje, mobiliuose telefonuose, telemedicinoje. Tyrimų rezultatai gali būti komercializuoti bei pritaikyti kasdienėje žmonių veikloje.
Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas habil. dr. Juozas Vidmantis Vaitkus, praeityje gavęs valstybinę SSRS premiją už specialios kosminės technikos kūrimą kartu su Maskvos ir Ukrainos mokslininkais, teigia, kad iki galvojant paleisti savo palydovą pirmiau reikia įsitvirtinti tarptautinėse kosminių tyrimų programose ir įrodyti, kad tai, ką sukuriame ar sugebame, yra reikšminga.
Pasak habil. dr. J. V. Vaitkaus, Vilniaus universiteto Puslaidininkių fizikos katedroje Puslaidininkių fizikos probleminėje laboratorijoje buvo vykdoma daug darbų, įvairiais aspektais susietų su kosminės technikos modernizavimu. Buvo sukurti IR diapazono daugiakanaliai fotoelektriniai keitikliai Žemės palydovų serijai; „solar blind“ ultravioletinės šviesos detektoriai ir optoelektroniniai šviesos vaizdų atminties elementai; sukurta lygiagrečių fotodetektorių dvimatė matrica roboto akims, roboto regos sistema buvo kuriama panaudojant neuroninių tinklų principus, šie regos organai buvo sėkmingai išbandyti kuriant mėnuleigio „Lunochod-2“ modelį; sukurta dvimačių IR diapazono fotodetektorių matricų serija.
VU Fizikos fakulteto Puslaidininkių fizikos probleminėje laboratorijoje sukurtas valdomos trukmės impulso lazeris erdvės skenavimui. Pagal reikalavimus buvo pasiekta ilgų, iki vienos-dviejų mikrosekundžių trukmės impulsų generacija, skirta aukštai atmosferoje (ar žemai kosmose) skraidančių objektų padėčiai kelių milimetrų tikslumu nustatyti. Lietuvos mokslininkai tyrė ir puslaidininkinius kristalus, kurie buvo užauginti kosmose.
Pasak UAB „Eksma“ direktoriaus Petro Balkevičiaus, didesnė dalis Lietuvos lazerininkų pajamų yra gaunama produkciją parduodant mokslinėms institucijoms. O dauguma Lietuvoje sukurtų ir pagamintų lazerinių įrenginių reikalingi moksliniams tyrimams ir naujoms technologijoms bandyti. Pavyzdžiui, 2004 m. JAV astronautikos centras NASA įsigijo UAB „Ekspla“ sukurtą pikosekundinės trukmės impulsų lazerį PL2143A gyvybės paieškoms Marso kilmės meteorituose.
Lietuvos energetikos instituto Plazminių technologijų laboratorijos vadovas dr. Vitas Valinčius pasakoja, kad sprendžiant šiuolaikines problemas kosmoso programoje nebus įmanoma apsieiti be plazminių technologijų, kurios nepakeičiamos kuriant ir konstruojant naujos kartos plazminius kosminius variklius, formuojant kosminių konstrukcinių medžiagų paviršinius sluoksnius, gaminant kosminių aparatų mikroelektronikos ir mikromechanikos mazgus.
Plazmos generatoriai labai plačiai naudojami technologiniuose procesuose, skirtuose ateities medžiagoms (plazmos polimerai, mikro ir nanostruktūriniai dariniai, superlaidininkai, superkondensatoriai ir kt.) sintetinti. Plazmotronas – tai pagrindinis įrankis, galintis sukurti įvairios sudėties aukštos temperatūros dujų srautus, kurie gali būti naudojami tiriant ir bandant naujas kosmines medžiagas, kosminių aparatų korpusų detales, šilumines ir dinamines jų paviršių charakteristikas. Naudojant plazmines technologijas atsiranda galimybė sudaryti naujas specialios paskirties tribologines įvairių medžiagų nitridų, oksidų, karbidų bei jų mišinių dangas. Tikimasi, jog vandens garo plazminė technologija ateityje taps viena pagrindinių vandenilio energetikoje.
„Anksčiau reikėdavo labai daug finansų, tačiau šiandien naujos technologijos leidžia realizuoti idėjas daug pigiau. Artimoje ateityje nedideliu laivu kosmonautas galės pakilti į 120 kilometrų aukštį ir grįžti atgal. Po Jurijaus Gagarino skrydžio iki šiol kosmose buvo tik 500 žmonių. Prognozuojama, kad per artimiausius 20 metų kosmose turėtų apsilankyti 50–100 tūkst. žmonių“, – pasakoja idėjų apie informacines technologijas, klimato atšilimą ir kosmosą propaguotojas, mokslų daktaras ir verslininkas Vladas Lašas, kuris taip pat yra dviejų danų, kuriančių aparatą, leisiantį pasiekti kosmosą gerokai didesniam būriui žmonių, rėmėjas.
Lietuvos specialistams būtų patogiau vykdyti tyrimus savoje šalyje ir tuo pačiu bendradarbiauti su tokiais užsakovais kaip NASA, NATO, „Volvo“, „Saab“, „Philips“, „Siemens“ ir daugeliu kitų biotechnologijų, biochemijos, lazerių optikos, chemijos ar fizikos pramonės atstovų.
Mokslo ir verslo bendruomenė gali prisidėti prie žinių, naujų produktų ir paslaugų kūrimo. Tai rinka, leidžianti vykdyti mokslinius tyrimus tradicinėse ir naujausiose mokslo srityse, tokiose kaip mechanika, informacinės technologijos, nanotechnologijos, fizika, biotechnologijos, medžiagotyra, geologija, geografija, astronomija ir t. t.
Lietuva kartu su Latvija ir Estija pradėjo bendradarbiauti su EKA bei siekia plėtoti kosminių technologijų pagrindu kuriamus produktus ir paslaugas. Bet tam yra būtina konsoliduoti kosmoso sektorių ir atlikti Lietuvos galimybių studiją dėl efektyvaus šalies potencialo panaudojimo siekiant įsitraukti į Europos kosmoso veiklą.
Dar XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyveno Kazimieras Simonavičius, kuris buvo artilerijos inžinierius, karininkas, raketinės teorijos ir praktikos pradininkas. Savo darbe „Artis Magnae Artilleriae pars prima“ („Didysis artilerijos menas“) pateikė daugiapakopių raketų teoriją.
1851 m. Aleksandras Griškevičius išleido knygą „Parolot žmuidzina“, kurioje aprašė valdomąjį aerostatą ir garu varomo propelerio – Archimedo sraigto ir horizontalių sparnų idėją.
1919 m. įsteigta Kauno aviacijos gamykla. 1922 m. atliktas pirmojo lietuviškos konstrukcijos lėktuvo „Dobi–I“, sukonstruoto Jurgio Dobkevičiaus, bandomasis skrydis. 1927 m. įsteigtas Lietuvos aeroklubas, pradėta kurti civilinė aviacija. 1931 m. Lietuvoje ėmė populiarėti sklandymas, o Bronius Oškinis net sukūrė keletą originalių sklandytuvų.
1933 m. lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas perskrido Atlanto vandenyną, skrisdami lėktuvu „Lietuva“. Per 37 valandas be sustojimo jie įveikė 6400 km. Šis skrydis, esant blogoms oro sąlygoms, neturint radijo ryšio ir parašiutų buvo didis pasiekimas, o šiandien išliko ryškus prisiminimas tautos sąmonėje.
Antanas Gustaitis sukūrė lėktuvą, vardu ANBO. O jau 1934 m. trijų ANBO–4 lėktuvų eskadrilė sėkmingai apskrido 12 Europos sostinių ir įveikė per 10 tūkst. km. Dar iki II-ojo pasaulinio karo lietuvių konstruktoriai sukonstravo 100 lėktuvų, iš kurių apie 70 Lietuvoje.
1950–1980 metais Lietuvos mokslininkai ir inžinieriai realiai įsitraukė ir aktyviai dalyvavo Sovietų Sąjungos kosmoso ir karinės pramonės programose.
Po Antrojo Pasaulinio karo Vilniaus universitete savo darbą atnaujino Astronomijos katedra bei observatorija, aktyviai dalyvavo palydovų stebėjimo programoje. 1960–1962 m. fotometriniai ir spektrofotometriniai žvaigždžių stebėjimai parodė, kad dėl miesto šviesų ir oro užterštumo iš AO teritorijos negalima atlikti tikslių astronominių stebėjimų. Tada ir kilo mintis iškelti astronominius teleskopus už miesto ribų. Čia svarbu pažymėti, kad septintajame dešimtmetyje Fizikos ir matematikos institute Vytauto Straižio vadovaujama astronomų grupė sukūrė Vilniaus fotometrinę sistemą ir ją pritaikė žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos fizinių savybių bei galaktikos sandaros tyrimams, kuriais remdamiesi tobulino Sovietų Sąjungos erdvėlaivių orientavimosi sistemas.
Aviacijos srityje Lietuvos sklandymo pilotai buvo minimi tarp geriausių buvusios Sovietų Sąjungos pilotų, o naujausi sklandytuvai „LAK-20T“ atitinka aukščiausius sklandymo pramonės standartus ir yra sukonstruoti naudojant modernias kompozitines medžiagas ir anglies pluošto technologijas.
Botanikos instituto mokslininkai tyrinėjo augalų fiziologiją nesvarumo sąlygomis ir sukūrė valdomos gravitacijos įrenginius, kurie buvo panaudoti Sovietų Sąjungos orbitinėse stotyse „Saliut“ ir „Mir“.
Lietuvos energetikos ir biochemijos institutų mokslininkai dalyvavo Sovietų Sąjungos kosmoso programoje „Marsas“ ir tobulino erdvėlaivių branduolinius reaktorius, tyrinėjo medžiagas esant aukštos temperatūros ir viršgarsinio greičio sąlygoms, kūrė gyvybės palaikymo biosensorius ir bioatliekų regeneravimo ir utilizavimo sistemas.
Fizikos institute kosmoso reikmėms buvo sukurtas kvantinis vaizdinimo detektorius. Puslaidininkių fizikos institutas sukūrė kosminių ryšio sistemų jutiklius, skirtus matuoti didelės galios mikrobangų impulsus.
Vilniaus universiteto Fizikos fakultetas kosmoso reikmėms sukūrė ultravioletinių ir infraraudonųjų spindulių detektorius, o fotodetektorių komplektai buvo naudojami bandant Sovietų Sąjungos mėnuleigių „Lunochod“ robotų vaizdo sistemas.
1980 m. lietuviai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos daugkartinio naudojimo kosminio laivo „Buranas“ programos. Lietuvos tekstilės institutas sukūrė kosminio laivo šilumos izoliacines plokštes, kosmonautų rūbus ir skafandrus. Kauno technologijos universitetas dalyvaudamas programoje „Energija–Buranas“ sukūrė ultragarsinį srauto matuoklį.
O po 1990 m. įvykių Lietuvos mokslininkai ir inžinieriai prarado tiesioginį ryšį su Rusijos aukštųjų technologijų kosmoso ir karinių programų kūrėjais ir įgyvendintojais. Tačiau įgyta patirtis buvo panaudota dalyvaujant NATO ir Europos mokslinėse programose, kurios metu buvo toliau plėtojama mokslinė veikla ir technologijų pramonė, galinti vėliau įtraukti į Europos kosmoso programą.
Tomas Pranckevičius
Žinių ekonomikos forumo konsultantas