Prieš 2-3 milijonus metų čia buvo atsidūrusi ir Žemė. Mūsų planetą atakavo radioaktyviosios dalelės ()
Saulės sistemos riba įprastai laikoma heliopauzė – regionas, kuriame Saulės vėjas atsimuša į tarpžvaigždinę medžiagą ir sustoja. Šio burbulo spindulys siekia apie 90 astronominių vienetų (AU; 1 AU yra vidutinis atstumas nuo Saulės iki Žemės, arba beveik 150 milijonų kilometrų).
© PIRO4D (Free Pixabay license) | https://pixabay.com/photos/australia-indonesia-earth-globe-4242493/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tai trigubai daugiau, nei Neptūno orbita, tačiau dalis aplink Saulę skriejančių nykštukinių planetų bei gausybė smulkesnių objektų yra už šios ribos.
Dabar mokslininkai nustatė, kad prieš 2-3 milijonus metų už heliopauzės buvo atsidūrusi ir Žemė. Aišku, pačios Žemės orbita nebuvo radikaliai kitokia. Tiesiog heliopauzė buvo suspausta iki 0,22 AU. Taip nutiko todėl, kad Saulės sistema tuo metu skrido pro santykinai tankų dujų debesį.
Tokią išvadą mokslininkai padarė įvertinę netoli, Lūšies žvaigždyno kryptimi, esančių šaltų tankių tarpžvaigždinių debesų judėjimą Saulės atžvilgiu. Paaiškėjo, kad prieš 2-3 milijonus metų mūsų žvaigždė kaip tik kirto vieną jų. Šiuo metu Saulė yra gana retos tarpžvaigždinės medžiagos regione, jos aplinkoje viename kubiniame metre rasime mažiau nei milijoną dalelių – daugiausiai vandenilio atomų. Šaltuose debesyse medžiagos tankis gali būti dešimtis ar net šimtus tūkstančių kartų didesnis. Debesyje, pro kurį skrido Saulė, tikėtina dujų koncentracija siekė tris milijardus dalelių į kubinį metrą.
|
Tokioje tankioje aplinkoje išpūsti burbulą daug sunkiau, tad jo riba susitraukė daug arčiau žvaigždės. Saulės vėjas apsaugo mus nuo galaktinių kosminių spindulių – labai energingų dalelių, kurios laksto visur tarpžvaigždinėje erdvėje – bei kitų tarpžvaigždinių dalelių.
Prieš kelis milijonus metų jos gana laisvai krito į Žemę ir kitas planetas bei palydovus. Jau kurį laiką žinome, kad maždaug tuo laikotarpiu Žemėje ir Mėnulyje kaupėsi daugiau nei įprastai radioaktyvių izotopų geležies-60 ir plutonio-244.
Įprastai ši anomalija aiskinama supernovos sprogimu kur nors netoliese, bet naujasis modelis pateikia alternatyvų, galimai paprastesnį, paaiškinimą. Nuolatinis vandenilio atomų ir molekulių srautas, pučiantis tiesiai į Žemę šimtus tūkstančių metų (tiek galėjo trukti kelionė per debesį), galėjo reikšmingai pakeisti atmosferos cheminę sudėtį ir taip paveikti planetos klimatą.
Kol kas tokio pobūdžio tyrimų beveik neatlikta, bet jie galėtų pasitarnauti siekiant geriau suprasti Žemės atmosferos vystymąsi tiek praeityje, tiek ateityje.
Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.
