Daug dujų turinčių galaktikų stebėjimai patvirtina modifikuotą gravitacijos teoriją (1)
Naujausi duomenys, gauti iš daug dujų turinčių galaktikų stebėjimų, tiksliai atitinka rezultatus, gaunamus iš modifikuotos gravitacijos teorijos, žinomos MOND trumpiniu. Naujausi tyrimai buvo atlikti Marilando universiteto profesorės Steisi Mikgaf (Stacy McGaugh). Šiems bei ankstesniems stebėjimams MOG rezultatų teisingumas kelia mokslininkams klausimą apie viešpataujančio kosmologinio modelio tikslumą, rašo Mikgaf straipsnyje, atspausdintame kovo mėnesio „Physical Review Letters“ žurnale.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šiuo metu visuotinai priimta kosmologijos teorija tvirtina jog tam, kad Visata funkcionuotų tokiu būdu, kaip mes ją matome, įprastinės masės dalis turi būti žymiai mažesnė už tamsiosios medžiagos ar tamsiosios energijos dalį. Bėda yra tame, kad vis nepavyksta gauti tiesioginių šių nematomų Visatos komponenčių įrodymų. Alternatyvus, bet nepopuliarus stebimų efektų aiškinimas remiasi idėja, kad dabartinė gravitacijos teorija yra netinkama arba bent jau nevisiškai tinkama aiškinant kosminių sistemų dinamiką.
Buvo pasiūlyta keletas alternatyvių teorijų, kurios modifikavo Niutono gravitacijos modelį. Viena iš jų yra žinoma modifikuotos Niutono dinamikos vardu (angl. Modified Newtonian Dynamics) – MOND, kurią 1983 metais pasiūlė Veicmano (Weizmann) mokslų instituto fizikas Moti Milgrom. Vienas iš MOND teorijos numatomų rezultatų susieja bet kokios galaktikos masę su jos „plokščiuoju“ sukimosi greičiu. Tačiau žvaigždžių masių nustatymo netikslumai spiralinėse galaktikose, kuriose dominuoja žvaigždės, tokiose kaip mūsų Paukščių Takas, neleido tiksliai įvertinti MOND teorijos teisingumą.
Siekdama išvengti šių problemų, Mikgaf ištyrė daug dujų turinčias galaktikas, kuriose yra santykinai mažai žvaigždžių, o vyraujanti masės forma yra tarpžvaigždinės dujos. „Mes gerai suprantame atomų absorbciją ir spinduliavimą tarpžvaigždinėse dujose. Kadangi fotonų skaičius yra susijęs su atomų skaičiumi, tai leido mums tiksliai įvertinti tokių galaktikų masę“, – sakė Mikgaf.
Pasinaudojusi neseniai su kolegomis atspausdinto darbo, kuriame buvo nustatyti daug dujų turinčių galaktikų masės bei „plokštieji“ sukimosi greičiai, rezultatais, Mikgaf palygino turimus duomenis su MOND teorijos prognozuojamomis galaktikų masių ir sukimosi greičių vertėmis. Visos keturiasdešimt septynios tirtos galaktikos labai gerai atitiko duomenis, gautus iš MOND teorijos. Nė vienas tamsiosios medžiagos modelis taip gerai neaprašė stebėjimo rezultatų.
Visi sutinka, kad dideliu galaktikų spiečių masteliu Visata yra gerai aprašoma tamsiosios medžiagos – tamsiosios energijos teorija. Tačiau, pasak Mikgaf, šios kosmologinės teorijos blogai tinka aprašant objektų judėjimą mažesniais, tai yra galaktikų ir dar mažesniais, masteliais.
„Atvirkščiai, MOND gerai aprašo kosminių kūnų dinamiką mažesniais masteliais, o nieko negali pasakyti apie didesnius objektus“, – pasakė ji.
„Žinoma, – Mikgaf teigė, – galima daryti juodosios medžiagos egzistavimo prielaidą ir turimą teoriją pritaikyti mažesniems masteliams priderinant reikiamus parametrus. Tai nėra labai įspūdinga lyginant su tuo, kai pati teorija gali numatyti stebėjimo rezultatus. Ypač, kai mes negalime matyti tamsiosios medžiagos, įmanoma teoriškai gauti ką norime. Senovės Graikijos mokslininkas Ptolomėjus naudojo epiciklus aiškindamas matomų planetų judėjimą ir patalpindamas Visatos centre Žemę“.
„Jeigu tamsioji medžiaga tikrai egzistuoja, tai kodėl taip gerai tinka MOND teorija? – klausė Mikgaf. – Bet kokiu atveju, bet kuri teisinga teorija, ar tai būtų tamsiosios medžiagos ar kitokios gravitacijos modelis, turi tai paaiškinti“.
