„Tai pirmas kartas.“ Užfiksavo iki šiol didžiausios raiškos Saulės žybsnio vaizdus ()
Didžiausias pasaulyje Saulės teleskopas neseniai užfiksavo iki šiol didžiausios raiškos Saulės žybsnio vaizdus – ir jie yra įspūdingi.
© NSF / NSO / AURA nuotr. (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
2024 m. rugpjūčio 8 d. Havajų salose esantis Danielio K. Inouye Saulės teleskopas buvo nukreiptas į galingo X klasės Saulės žybsnio pabaigos etapą ir užfiksavo detalius chaotiškų plazmos kilpų vaizdus Saulės paviršiuje. Šie stebėjimai gali padėti mokslininkams suprasti saulės žybsnių mechanizmą ir pagerinti ateities žybsnių prognozes.
„Tai pirmas kartas, kai Inouye Saulės teleskopas stebėjo X klasės žybsnį, – teigia tyrimo bendraautorius, Kolorado universiteto (JAV) Saulės fizikas Cole’as Tamburri. – Šie žybsniai yra vieni iš energingiausių reiškinių, kuriuos sukelia mūsų žvaigždė, ir mums pasisekė užfiksuoti šį žybsnį idealiomis stebėjimo sąlygomis.“
|
Saulės žybsniai yra didžiuliai šviesos sprogimai, kuriuos Saulė išskiria per Saulės audras. Besisukantys magnetiniai laukai sukuria dideles, susietas plazmos kilpas, vadinamas arkadomis, kurios tęsiasi į karūną – karštą, išorinį saulės atmosferos sluoksnį. Kai magnetiniai laukai tampa tokie sudėtingi, kad grįžta į savo vietą (reiškinys, vadinamas magnetiniu sujungimu), Saulė išmeta daleles ir energiją į kosmosą saulės žybsnių forma. Kai žybsniai nukrypsta į Žemę, jų energija gali sutrikdyti radijo ryšį ir aplink mūsų planetą skriejančius erdvėlaivius.
Tačiau mokslininkai nežino, kokio dydžio yra plazmos kilpos, sudarančios šias arkadas. Ankstesni atskirų kilpų stebėjimai buvo riboti dėl senesnių Saulės teleskopų skiriamosios gebos.
Naujame tyrime, paskelbtame rugpjūčio 25 d. žurnale „The Astrophysical Journal Letters“, C. Tamburri ir jo kolegos, naudodami Inouye matomo spektro plačiajuostį vaizdo gavimo įrenginį surinko didelės skiriamosios gebos plazmos kilpų vaizdus galingo Saulės žybsnio paskutiniuose etapuose. Vidutiniškai plazmos kilpos buvo apie 48 kilometrų pločio. Tačiau kai kurios buvo mažesnės, iki maždaug 21 km pločio – o tai yra maždaug tiek, kiek teleskopas gali išskirti.
„Galų gale mes galime pažvelgti į erdvinius mastelius, apie kuriuos spekuliavome jau daugelį metų, – sako C. Tamburri. – Tai atveria duris ne tik jų dydžio, bet ir formų, evoliucijos, netgi mastelių, kuriuose vyksta magnetinis susijungimas – procesas, sukeliantis Saulės žybsnius, – tyrimams.“
Mokslininkų teigimu, čia stebimos karūnos kilpos gali būti didesnių Saulės arkadų sudedamosios dalys. „Jei taip yra, mes ne tik išskiriame kilpų grupes, bet ir pirmą kartą išskiriame atskiras kilpas, – sako mokslininkas. – Tai tarsi pereiti nuo miško vaizdo prie staigaus kiekvieno medžio matymo.“
Nauji duomenys apie karūnos kilpas galėtų padėti mokslininkams patobulinti Saulės žybsnių modelius ir geriau suprasti karūnos magnetinį lauką, rašo „Live Science“.
„Tai yra svarbus momentas saulės moksle, – sako C. Tamburri. – Galiausiai matome Saulę tokiu mastu, kokiu ji veikia.“
