Ar Visata begalinė – ar ji turi ribą? Ką sako fizikai ()
Visata nuolat plečiasi ir mes negalime jos visos matyti. Bet į ką Visata plečiasi ir iš kur ji plečiasi? Tai gana sudėtingas klausimas, tačiau šis procesas suprantamas.
© Public Domain Pictures | https://www.publicdomainpictures.net/en/view-image.php?image=565085&picture=galaxy-universe-space-cosmos
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Dabar manoma, kad mūsų Visata prasidėjo nuo Didžiojo sprogimo. Šio įvykio metu, maždaug prieš 13,8 milijardo metų, Visatos plėtimasis prasidėjo nuo neįtikėtino tankio singuliarumo, ir taip atsirado erdvėlaikis.
Niekas nežino, kas buvo prieš tai. Dabar manoma, kad stebimos Visatos riba apima maždaug 45 milijardų šviesmečių spindulį. Tačiau tai tikrai ne Visatos riba. Iki šiol tolimiausi pastebėti objektai yra daugiau nei 13 milijardų šviesmečių atstumu. Tačiau daugelis objektų yra toliau dėl Visatos plėtimosi.
Taigi, ar Visata yra begalinė, ar ji turi ribą? Į šį klausimą atsako amerikiečių astrofizikas Paulas Sutteris.
Po daugelio dešimtmečių stebėję kosmosą ir atlikę daugybę atradimų, taip pat sukurtų teorijų, kurios praplėtė Visatos supratimą, astrofizikai priėjo prie išvados, kad ji yra begalinė. O gal ir ne. Iš tikrųjų viskas nėra taip paprasta.
|
Pasak Sutterio, dabar jau tikrai žinoma, kad gyvename nuolat besiplečiančioje Visatoje. Bet jei ji plečiasi, tai į ką ir iš kur ji plečiasi?
Įsivaizduoti besiplečiančią Visatą lengva, ir yra daug analogijų, kurios padeda tai padaryti. Galite įsivaizduoti galaktikas ant baliono paviršiaus ir, pūsdami balioną, stebėti, kaip galaktikos tolsta viena nuo kitos. Tačiau balionas turi centrą ir kraštą. Taigi, kur yra Visatos centras, o kur yra jos kraštas? Atsakymas, pasak Sutterio, yra tas, kad Didysis sprogimas neturi nei centro, nei krašto.
Reikalas tas, kad Didysis sprogimas įvyko visur tuo pačiu metu. Jis turėjo įvykti visur, nes viskas, pagal apibrėžimą, yra Visatos dalis. Tai nebuvo sprogimas, įvykęs kažkur tam tikroje erdvės dalyje. Tai buvo erdvės sprogimas, o tada Visata pradėjo plėstis. Tai nebuvo vieta, tai buvo laikas.
Jei Visata plečiasi, į ką ji plečiasi? Ar gali būti „baliono“ kraštas? Labai vilioja įsivaizduoti sieną ar ribą, kurios vienoje pusėje yra galaktikos ir panašiai, o kitoje – tuštuma, o Visata plečiasi, kad užpildytų tą tuštumą.
Bet tai netiesa. Net erdvės vakuumas yra kažkas. Yra vieta ir egzistavimas. Nėra sąvokos „išorėje“ už Visatos ribų, nes „išorėje“ reiškia egzistavimą, net ir tuščią. Tačiau Visata yra viskas, kas yra. Fizinėje realybėje nėra nieko, išskyrus Visatą. Ribos skiria vieną regioną nuo kito, bet visata apima visus regionus vienu metu.
Nėra nieko išorėje, nėra ribos. Yra tik Visata, sako Sutteris, nors tai sunku įsivaizduoti. Mes gyvename trimačiame pasaulyje ir esame įpratę, kad viskas turi savo ribas. Tačiau to paties negalima pasakyti apie Visatą.
Vienintelė Visatos riba yra erdvė, kurią galime matyti, stebima Visata. Tačiau už šios ribos yra kita Visatos dalis, kurios mes galbūt niekada nematysime. Visata ir toliau plėsis milijardus, o gal net trilijonus metų, ir visą tą laiką labai tolimi objektai tols nuo mūsų, todėl tikimybė juos pamatyti nuolat mažės.
