Mes praleidome signalus iš ateivių. Kas dabar? ()
Signalai pakankamai stiprūs ir ilgai išliekantys.
© timlewisnm, CC BY-SA 2.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Gray_Alien_at_UFO_Museum,_Roswell_(cropped).jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jau daugiau nei 60 metų klausomės kosmoso, tikėdamiesi, kad kažkas iš kitos pusės sureaguos. Tačiau naujos analizės rodo, kad net jei nežemiškų būtybių signalai jau pasiekė Žemę, labai gali būti, kad mes juos tiesiog praleidome.
Klasikinė nežemiško intelekto paieška, žinoma kaip SETI, pagrįsta vadinamųjų technologinių parašų paieška. Tai bet kokie apčiuopiami nežemiškos civilizacijos technologinės veiklos pėdsakai: dirbtiniai radijo signalai, trumpi lazerio blyksniai, bet ir perteklinė šiluma iš milžiniškų struktūrų, skriejančių aplink žvaigždę.
Norint aptikti tokį pėdsaką, turi būti įvykdytos dvi sąlygos. Pirma, signalas turi fiziškai kirsti Žemės orbitą. Antra, mūsų teleskopai turi ieškoti tinkamoje vietoje, tinkamu momentu ir pakankamai jautrūs, kad atskirtų technologinę spinduliuotę nuo natūralaus fono. Tai reiškia, kad net jei kas nors į mus nukreiptų radijo ar lazerio spindulį, galėjome jo nepastebėti, kai mes žiūrėjome visiškai kitur arba dar neturėjome tinkamų detektorių.
|
Manoma, kad jei anksčiau praleisdavome signalus, tai didėjant prietaisų galiai ir atliekant daugiau tyrimų, mes ką nors aptiksime. Nauji Lozanos tyrimai meta iššūkį šiam pasakojimui.
Teoretikas Claudio Grimaldi ėmėsi, regis, kasdieniško klausimo: ką iš tikrųjų reiškia tai, kad daugiau nei pusę amžiaus neaptikome nė vieno neginčijamo technoparašo? Užuot braižęs scenarijus, jis apskaičiavo, kiek signalų turėtų būti perėję Žemę nuo 1960 m., kad šiandien turėtume gerą tikimybę aptikti bent vieną.
Jo modelyje nežemiškų civilizacijų skleidžiami signalai arba jų artefaktų palikti spinduliavimai kažkur Paukščių Take. Radijo bangos arba lazerio impulsai sklinda šviesos greičiu ir gali trukti labai trumpai, pavyzdžiui, kelias dienas, arba labai ilgai, net tūkstančius metų. Žemė pasiekiama, kai tokio signalo priekis kerta mūsų poziciją Galaktikoje.
Labai svarbu, kad aptikimas vyktų tik tada, kai šaltinis yra mūsų teleskopų jautrumo diapazone – paprastai tariant: ne per toli, ne per silpnas. Norėdamas susieti ankstesnių kontaktų skaičių, įprastą signalo gyvavimo trukmę ir dabartinių bei būsimų prietaisų aprėpiamas zonas, tyrėjas naudojo Bajeso statistiką. Šio tipo tikimybių teorija leidžia atnaujinti įverčius, kai atsiranda naujos informacijos, šiuo atveju – fakto, kad dar nieko neradome.
Gana paprasta prielaida vis dar vyrauja žmonių vaizduotėje: kadangi dešimtmečius neaptikome jokių ateivių technologijų pėdsakų, gali būti, kad daugelis signalų jau praėjo pro mus, tačiau mūsų radijo teleskopai tik dabar yra pakankamai jautrūs, kad aptiktų daugiau. Tokiu atveju tikri atradimai būtų kelių ar net keliolikos metų reikalas.
Tačiau C. Grimaldi skaičiavimai rodo, kad tokiam scenarijui reikėtų labai tankaus „signalų lietaus“ mūsų kosminėje kaimynystėje. Jei norime gauti didelę tikimybę, kad aptinkamas technosignalas šiandien atsiras kelių šimtų ar net kelių tūkstančių šviesmečių spinduliu, emisijų, kurios jau būtų praskriejusios pro Žemę nuo septintojo dešimtmečio, skaičius tampa nerimą keliančiai didelis.
Daugelyje modelio variantų šis skaičius iš tikrųjų viršija potencialiai tinkamų gyventi planetų skaičių analizuojamame Galaktikos fragmente. Kitaip tariant, turėtume daryti prielaidą ne tik apie tai, kad gyvybė ir technologijos yra įprasti, bet ir apie tai, kad beveik kiekvienas pasaulis, galintis palaikyti gyvybę, reguliariai transliuoja signalus į kosmosą, todėl jų emisijos kerta Žemės orbitą. Tai įmanoma fizine prasme, bet nerealu, atsižvelgiant į įvairius civilizacijų kelius.
Tik tada, kai tyrėjai pradeda nagrinėti regionus, esančius už kelių tūkstančių šviesmečių ar daugiau, modelio tikimybė aptikti technologinius parašus tampa patikimesnė. Vienintelė sąlyga: emisijos turi būti ilgalaikės ir labai ilgai egzistuoti Galaktikoje.
Tai reiškia, kad jei Paukščių Take egzistuoja technologinės civilizacijos, labiau tikėtinas scenarijus yra tas, kad jų signalai yra reti, išsklaidyti ir ilgai išliekantys, o ne tai, kad esame panirę į tankų trumpų pranešimų srautą iš kaimyninių sistemų. Tai veda prie liūdnos, bet blaivios išvados: net ir visoje Galaktikoje galime tikėtis tik kelių ar daugiausia keliolikos signalų, kurie yra pakankamai stiprūs ir ilgai išliekantys, kad būtų aptikti bet kuriuo momentu.
Žemėje esančio stebėtojo požiūriu, tai reiškia, kad neaptikimo artimiausioje aplinkoje nereikėtų interpretuoti kaip ateivių egzistavimo neigimo, o veikiau kaip požymio, kad mūsų iki šiol atliktos paieškos buvo pernelyg paviršutiniškos ir pernelyg sutelktos į artimas žvaigždes.
