Iš kosmoso gelmių atsklido signalas, kokio dar nesame matę. Stebina, kas tai ()
Šaltinis yra už daugiau nei 8 milijardų šviesmečių, todėl jį matome tokį, koks jis buvo tada, kai Visatos amžius siekė maždaug pusę dabartinio.
© DI (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Iš kosmoso laikas nuo laiko mus pasiekia žinios, skambančios tarsi pramanas žmogaus, supainiojusio astronomiją su moksline fantastika. Tačiau šįkart kalbame ne apie žvaigždes ryjančią juodąją skylę ar teorijoms nepaklūstančią galaktiką, o apie natūralų megalazerį. Tiksliau – apie signalą, tokį galingą, kad tyrėjai jį pradėjo priskirti dar aukštesnei lygai. Tai ryškiausias ir tolimiausias kada nors užfiksuotas hidroksilo megamazeris. Šaltinis yra už daugiau nei 8 milijardų šviesmečių, todėl jį matome tokį, koks jis buvo tada, kai Visatos amžius siekė maždaug pusę dabartinio.
Kosminis švyturys, šviečiantis ryškiau nei derėtų
Žodis „lazeris“ čia gali šiek tiek klaidinti, nes tai nėra įspūdingas, vakuumą skrodžiantis spindulys, kokį matome mokslinės fantastikos filmuose. Praktiškai tai yra mazeris – reiškinys, labai panašus į lazerį, tik veikiantis mikrobangų, o ne matomos šviesos diapazone. Fizikui šis skirtumas yra esminis, tačiau veikimo principas panašus: pati gamta sukūrė įrenginį, kuris sustiprina spinduliuotę ir įspūdingai efektyviai siunčia ją į erdvę.
Naujai atrastas objektas yra sistemoje HATLAS J142935.3-002836; jį aptiko Pietų Afrikos radioteleskopas „MeerKAT“. Tai nėra rami galaktika, kurioje viskas vyksta pagal numatytą kosminį tvarkaraštį. Kalbame apie smarkų galaktikų susidūrimą – aplinką, kurioje dujos yra gniuždomos, kaitinamos ir maišomos taip intensyviai, kad hidroksilo molekulės pradeda skleisti išskirtinai stiprų mikrobangų signalą. Kitaip tariant: Visata surengė susidūrimą, o kartu įjungė ir siųstuvą, kurio neįmanoma ignoruoti.
Pati objekto šviesa daro didžiausią įspūdį. Tyrėjai teigia, kad tai ryškiausias „regimasis“ hidroksilo megamazeris, kokį žinome, o atsižvelgdami į klasifikaciją, jie netgi siūlo jam suteikti gigamazerio vardą. Tai skamba kaip žodinis perdėjimas, tačiau puikiai atspindi reiškinio mastą. Tai jau ne šiaip paprastas kosminis švyturys. Tai greičiau stadiono prožektorius, įžiebtas dulkių, dujų ir gravitacijos audros viduryje.
|
Visas šis signalas nebūtų toks efektingas, jei ne dar vienas kosminis triukas: gravitacinis lęšiavimas. Pakeliui tarp mūsų ir šaltinio yra kita galaktika, kurios masė išlenkia erdvėlaikį ir sustiprina šviesą bei radijo bangas, skriejančias iš tolesnio objekto. A. Einsteinas tokį efektą numatė seniai, tačiau astronomija vis dar sugeba iš jo išspausti naujos naudos. Šiuo atveju gravitacija suveikė kaip natūralus teleskopas, prijungtas prie jau esamo teleskopo Žemėje. Būtent dėl šio gamtos akto mokslininkai galėjo pažvelgti taip toli ir taip tiksliai. Šaltinis pasižymi raudonuoju poslinkiu z = 1,027, kai tuo tarpu ankstesnės tokių objektų paieškos paprastai baigdavosi gerokai arčiau – ties z < 0,25. Šis šuolis nėra tik kosmetinis. Tai panašu į tai, kaip metų metus stebėjus priemiesčio šviesas, staiga pavyktų išvysti vieną neoninę reklamą kitame žemyno gale.
Maža to, signalas pasirodė esąs ne tik stiprus, bet ir sudėtingas. Spektras parodė kelis skirtingo pločio komponentus, o tai leidžia manyti, kad spinduliuotė gali sklisti iš įvairių šios besidaužančios sistemos sričių. Tai ne vienas kosminio instrumento garsas, o greičiau visas akordas, sugrotas išsiderinusiais, bet fascinuojančiais galaktiniais vargonais. Tame pačiame duomenų rinkinyje taip pat buvo aptikta anksčiau nežinoma neutraliojo vandenilio absorbcijos linija, tad atradimas iškart atnešė ir mokslinį „bonusą“.
Kodėl astronomai taip mėgsta tokius monstrus?
Megamazeriai astronomams yra daugiau nei tik įdomybė. Jie yra puikūs galaktikų susidūrimų, intensyvių žvaigždėdaros sričių ir labai tankių dujų indikatoriai. Ten, kur atsiranda toks signalas, paprastai vyksta kažkas smarkaus ir svarbaus galaktikos evoliucijai. Galima sakyti, kad megamazeris išduoda adresą vietos, kurioje kosmosas kaip tik atlieka „kapitalinį remontą“. HATLAS J142935.3-002836 atveju kalbame apie išskirtinai aktyvią sistemą. Ankstesni šios sistemos stebėjimai rodė didelį molekulinių dujų kiekį, itin spartų žvaigždžių gimimo tempą ir struktūrą, būdingą dviem susijungiančioms milžiniškoms galaktikoms.
Pats „MeerKAT“ įrodė, kad gali aptikti tokius objektus net per palyginti trumpą stebėjimo laiką, o juk visai šalia laukia dar galingesnė infrastruktūra – „Square Kilometre Array“. Jei šiandien pavyko pagauti tokį spektaklišką signalą iš daugiau nei 8 milijardų šviesmečių atstumo, rytoj tokių „kosminių siųstuvų“ gali atsirasti ištisas žemėlapis. Ir kiekvienas iš tų taškų bus istorija apie tai, kaip ankstyvojoje Visatoje galaktikos susidurdavo, augo ir keitėsi.
.jpg)
