Mokslas šokiruotas: radom būdą pamatyti ateivių „pėdas“ ()
Ar ateiviai slepiasi prieš mūsų akis?
© MjolnirPants, CC BY-SA 4.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Grey_Aliens_Drawing.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pamirškite viską, ką žinojote apie „žaliųjų žmogiukų“ paieškas. Kol NASA ieško deguonies ar radijo signalų, Japonijos mokslininkai meta bombą: gyvybė Visatoje gali būti ne kaip atskiras signalas, o užmaskuotas statistinis kodas, jungiantis ištisas planetų sistemas.
Iki šiol žmonija į kosmoso tamsą žiūrėjo kaip pro rakto skylutę – tikėjomės rasti „rūkstantį pistoletą“: keistas dujas atmosferoje ar technogeninį triukšmą. Tačiau Harrisono B. Smitho ir Lanos Sinapayen vadovaujama komanda teigia, kad mes galime būti akli tam, kas akivaizdu.
Didžioji astrobiologijos problema: klaidingi pavojaus signalai
Mokslininkai pripažįsta – tradiciniai metodai stringa. Aptikus metaną ar deguonį tolimoje planetoje, džiaugtis anksti, nes šios dujos gali atsirasti ir dėl ugnikalnių išsiveržimų ar kitų negyvosios gamtos procesų. Tuo tarpu technoparašai – civilizacijų siunčiami signalai – reikalauja, kad ateiviai mąstytų ir naudotų technologijas taip pat, kaip mes.
|
Japonų tyrėjai siūlo radikalų, vadinamąjį „agnostinį“ metodą. Jie sako: nesvarbu, kaip tie ateiviai atrodo ir kuo kvėpuoja. Svarbu tai, kokią netvarką (arba tvarką) jie palieka ištisose galaktikos grupėse.
Kosminė infekcija: gyvybė kaip virusas tarp planetų?
Naujoji teorija remiasi dviem drąsiomis prielaidomis:
- panspermija. Gyvybė nėra įkalinta vienoje uoloje – ji plinta tarp planetų (pavyzdžiui, per meteoritus ar net sąmoningą kolonizaciją);
- planetų „terformavimas“. Gyvybė agresyviai keičia savo aplinką, kol ši tampa jai tinkama.
Jei tai tiesa, stebėjimo duomenyse turime ieškoti ne vienos „gyvos“ planetos, o pasikartojančių modelių. Jei grupė planetų, esančių santykinai arti viena kitos, tampa įtartinai panašios savo savybėmis, nors pagal visus fizikos dėsnius turėtų būti skirtingos – tai gali būti ženklas, kad jose darbuojasi gyvybė.
„Gyvybės pakeistos planetos gali pradėti panašėti viena į kitą labiau, nei būtų galima tikėtis atsitiktinai“, – teigia autoriai. Tai tarsi kosminis detektyvas: jei pamatote dešimt namų su vienodai nudažytomis durimis dykumoje, žinote, kad tai ne gamtos išdaiga, o kažkieno darbas.
Gyvenamoji zona – tik iliuzija?
Mokslininkai įspėja: vien to, kad planeta yra „gyvenamojoje zonoje“ (tinkamu atstumu nuo žvaigždės), nebepakanka. B. Smitho ir L. Sinapayen komanda jau kuria modelius, kurie leis analizuoti milžiniškus egzoplanetų katalogus ne ieškant pavienių biosignalų, o skenuojant statistinius nuokrypius, kurie išduotų užmaskuotą gyvybės tinklą.
Nors komanda dar nepradėjo realių matavimų, ši teorija jau kelia ažiotažą mokslo bendruomenėje. Jei jie teisūs, atsakymai į klausimą „ar mes vieni?“ gali slėptis ne gilioje praeityje, o dabartiniuose mūsų turimuose duomenų masyvuose – mes tiesiog nemokėjome jų skaityti.
.png)
